Tyto Alba 2017m. Vilnius 182 psl. ⭐ 2/5

Pirmoji mano perskaityta knyga (oficialiai 😊 ). Ir pirmoji, kuri man nepatiko. Taip nutinka gan retai ir labai gaila, jog mano pirmoji pasidalinta knyga ir yra ta, kuri mane nuvylė. Gal tam turėjo įtakos per dideli lūkesčiai, nes buvau girdėjusi gerų atsiliepimų. O kadangi man taip pat jau per 30, tai kažkodėl tikėjausi, jog ji turėtų labai tikti ir patikti. Deja…

Knygos aprašymo pirmasis sakinys labai daug žadantis „Smetonos laikų Kaunas su lapių kailiais pasipuošusiomis damomis ir nūdienos Londonas…“ jau vien perskaičius jį įsijungia vaizduotė ir jau sukasi galvoje įvairios mintys apie tai, kad ši istorija bus kažkokia paslaptinga, nukelianti mus į laikus kai mūsų dar nebuvo, bei žavi tuo damų gyvenimu, jų manieromis, pomėgiais ir slaptomis aistromis. Na kažkokios tokios istorijos aš tikėjausi… Tačiau skaitydama knygą, pasijaučiau tarsi apgauta. Nieko panašaus ten neradau. Visas veiksmas sukosi būtent apie šių dienų Londone gyvenančia lietuvę, kuri tarp savo padrikų minčių, mesteli ir istoriją apie savo prosenelę. Sakau padrikų, ne šiaip sau. Visas pasakojimas, kažkoks minčių kratinys – „tai aš pas psichologą, tai aš kažkur keliauju, tai aš pas meilužį, tai aš kalbu su įsivaizduojama teta (kurios šiaip niekada net nesu sutikusi)“ . Suprantu ką norėta tuo padaryti – tarsi supinti kelias istorijas tarpusavyje. Bet to autoriai tikrai nepavyko padaryti. Gavosi tik kažkoks kratinys įvykių, minčių ir truputėlis istorijos.

Labai nepatiko pagrindinės herojės personažas – pastoviai rūkanti, besikeikianti, kompleksuota, pesimistė – visi blogi, viskas nepatinka. O labiausiai tai kliūna nuomonė – jog Rytų europiečiai, tai visi idiotai, o merginos/moterys, tai blondinės su priklijuotomis blakstienomis ir priaugintais nagais, kurių reikia vengti kaip maro. Taip pat reikia susirasti vyrą anglą ir kuo greičiau išmokti kalbėti angliškai be akcento, kad niekas neatpažintu, jog tu iš Rytų Europos. Net neįmanoma suskaičiuoti kiek kartų buvo tai paminėta ir pabrėžta tekste. Gal jei pati nebūčiau gyvenusi Londone, tai gal tos istorijos apie lietuvius ir būtų pasirodžiusios teisybė, bet kadangi pati ten gyvenau, tai galiu drąsiai teigti, kad visokių žmonių yra visur, o tas vis dar pas kaikuriuos likęs požiūris yra visiška atgyvena. Niekada nepripažinau tokio požiūrio (kaip pagrindinės veikėjos) ir nesuprantu žmonių, kurie jį turi. Iš vis nesuprantu kaip būdamas pats lietuvis gali taip negerbti savo tautiečių. Suprantu, kad autorė pašiepdama kitus ir naudodama keiksmažodžius bando ironizuoti, bet manęs tai neįtikino ir vietoj to, kad sukeltų šypseną, man asmeniškai tai pridavė pačiam tekstui „pigumo“.

Dar vienas mane nuolat erzinęs mažmožis – tai daugtaškiai VISUR. Tikrai neperdedu! Daugybė daugtaškių visur – tekste, tarp pastraipų ir netgi prie puslapių žymėjimo. Nesu lietuvių kalbos maniakė, bet labai nemėgstu tokių bereikalingų „išsidirbinėjimų“. Gal čia turėta kažkas mintyje, bet tuomet aš to nesupratau.

Reziumuojant. Gaila, bet perskaičiusi šią knygą, nemanau, kad įsigysiu kurį kitą šios autorės darbą. Tiesa turiu dar vieną – “Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”. Tad ją žinoma perskaitysiu, nes ji jau mano bibliotekoje ir tikėkimės, kad mano nuomonė pasikeis.