Leidykla Sofoklis 2014m Vilnius 304psl. ⭐4/5

J. M. Coetzee savo pasakojimu įsuka skaitytoją į keistą pasaulį, į sukurtą moralinę visatą. Pasaulį, kuris skiriasi nuo mūsų, kuris neaišku, kas yra iš tiesų, ir iš vis neaišku ar jis yra (o gal tai koks įsivaizduojamas pomirtinis gyvenimas)? Žodžiu, skaitai ir vaizduotė tiesiog šiaušiasi nuo klausimo: tai vis gi kokį autorius pasaulio vaizdą mums piešia?

John Maxwell Coetzee

Gimė 1940 vasario 9d. Pietų Afrikoje, bet nuo 2006m. yra Australijos pilietis.

Labai įdomi asmenybė. Gan asketiško būdo, net abiejų Booker Prizes nevyko atsiimti asmeniškai. Tačiau turintis labai aukštą savimotyvacijos lygį. Kaip teigia jo vienas ilgametis bendradarbis: Coetzee negeria, nerūko ir nevalgo mėsos. Kasdien važinėja dviračiu, kad palaikytų gerą formą. Kasdien bent po valandą ryte praleidžia rašydamas (septynias dienas per savaitę) ir per visą darbo kartu laiką (kas apima dešimtmetį) matė jį juokiantis tik kartą.

Taip pat yra labai aktyvus gyvūnų teisių gynėjas. Ir be mano paminėtų dviejų Booker Prizes (1983m ir 1999m) yra gavęs ir Nobelio premiją (2003m).

“Jėzaus vaikystė”

Pusamžis vyras ir 5-erių metų berniukas. Jam duotas Simono vardas, vaikui – Dovydo. Tiesa ir kad berniukui 5-eri yra nusprendžiama tik todėl, jog jis taip atrodo. Jie kartu atvyksta į Noviljos miestą. Atvyksta į vietą, kurios nepažįsta, kur vos vos moka kalbą ir nežino pinigų vertės. Viskas nauja bei nepažinta. Visi čia atsidūrė taip kaip ir jie – atplaukę su laivu, be prisiminimų, be praeities ir be istorijos. Tarsi gyvenimas iš pradžių.

– Mes čia dėl to paties, kaip ir visi. Mums buvo duota galimybė gyventi, ir mes tos galimybės neatsisakėme. Tai didis dalykas, gyventi. Didžiausias iš visų.

– Bet ar turime gyventi čia?

– O kur kitur, jei ne čia? Nėra kur būti, tik čia.

Pasakojimas įtraukia nuo pat pirmo skyriaus. Kas gi tas vyras? Kas tas berniukas, kuris nėra nei sūnus, nei anūkas? Kodėl jie atvyko į šią keistą vietą, kurioje visi gauna naujus vardus ir naujus gyvenimus.

Ji tokia bekraujė. Visi sutiktieji tokie padorūs, tokie geri, tokie geranoriški. Niekas nesikeikia, niekas nepyksta. Niekas neprisigeria. Niekas net balso nepakelia. Gyveni pasninkaudamas duona, vandeniu ir sojų pupelių tyre ir tvirtini esąs sotus. Žmoniškai kalbant, kaip tai įmanoma? Ar jūs meluojate, net patys sau?

Autoriaus sukurta realybė, kaip koks burbulas su sustojusiu laiku, kur visuotinė gera valia svarbiau už individualius poreikius, tokius kaip meilė, geismas ar aistra. Visi dirba savo darbus (beje tuo be galo didžiuojasi ir visai nesvarbu tu ar dokų krovėjas, ar koks vežėjas), dirba visuomenės gerovei. O po darbo lanko seminarus, mokosi, tobulinasi ir viskas tik tam kad būtų geresni žmonės. Net ir kūną pažįsta per piešimo pamokas, o ne per artumą.

Kaip pritapti tokiame pasaulyje, kai jauti, jog esi kitoks? Simonas, vis bando pajusti tą dar neužmirštą gyvenimo skonį, kurio aplinkiniai jau neturi. O berniukas, Dovydas, labai unikalus vaikas. Kaip tokiam žmogučiui, su neįtikėtina vaizduote ir įsitikinimais atrasti savo vietą tokioje sustabarėjusioje visuomenėje?

Beje knygos pavadinimas – Jėzaus vaikystė. Anotacijoje rašoma, jog tai ne biblijinė istorija (kas žinoma yra tiesa 🙂 ). Bet biblijinių motyvų galima įžvelgti. Simonas, nuolat pabrėžia, jog jis nėra berniuko tėvas ir niekaip su juo giminystės saitais nesusijęs, tačiau yra jo globėjas. Tad jų santykis toks kaip ir Jėzaus su Juozapu. Nuolat pabrėžiamas vaiko ir jo tikrosios motinos ryšys. Berniukas yra genialus vaikas, kuris nesileidžia kreipiamas jokia linkme, o turi savo supratimą, kurį aiškiai dėsto, kas skanina aplinkinius juo žavėtis. Ne tik žavėtis, bet ir būti autoritetu.

Istorija man labai patiko. Tas visas utopinis pasaulis su savo “beskonybe” ir tobula gerąja valia. Ar pavyks Simonui rasti berniuko mamą? Ar pavyks pritapti ir pamiršti ką reiškia gyventi, jausti, mylėti?