Leidykla Vaga 2017m Vilnius 344psl. 3/5

“Laimingi vaikai” pavadinimas leidžia numanyti, jog kalba kryps apie pozityvius “reikalus” ir laime krykštaujančius vaikus. Deja buvau gan nesmagiai nustebinta, nes pozityvumo knygoje mažoka.

Tiesa pradžia buvo iš ties daug žadanti! Vos ne pirmame puslapyje tėvai raginami į vaikus žiūrėti su pagarba, bei auklėti remiantis demokratiškais principais. Tai man priimtina ir kitokio auklėjimo būdo negalėčiau įsivaizduoti. Tad maniau, jog su autoriais daug kur sutarsime. Iš dalies taip ir buvo. Mūsų nuomonės sutapo gan dažnai. Knyga stipri, turiu mintyje, jog parašyta žmonių išmanančių savo darbą. Išanalizuota begalė pavyzdžių ir pateikti išsamūs atsakymai kaip tėvams reikia vienu ar kitu atveju elgtis. Tas iš ties kuria vertingos knygos įvaizdį.

Bet noriu daugiau pakalbėti apie tai kas man nepatiko ir kodėl skyriau tokį žemą įvertinimą.

Kai kurios išsakytos mintys ir pasiūlymai man tiesiog buvo nepriimtini. Žinoma, aš negaliu ginčytis su profesionalais, bet kaip žmogus, kuris skaito gan nemažai literatūros šiuo klausimu, kitur radau kitokius išeities sprendinius, kurie man artimesni ir kuriuos aš sėkmingai taikau. O apie ką aš čia? Paminėsiu tik kelis pavyzdžius.

Siūlymas “atsitraukti/pasišalinti iš ten kur yra vaikas” kai jis pradeda verkti. Na gerai, kai yra akivaizdus bandymas manipuliuoti ašaromis ir vaikas yra vyresnis, gal tai ir suveikia. Bet kai tą patį siūlo su 10mėn kūdikiu – palikti jį paverkti – motyvuodami tuo, jog jau tokio amžiaus kūdikis bando vadovauti tėvams? Rimtai?

Taip pat dar vienas siūlymas: jei vaikas nevalgo, tai palikti jį nevalgiusi be užkandžių iki kito karto. Autoriai pabrėžia, jog šis metodas tinka, bet kokio amžiaus vaikams. Nors kiek man teko domėtis, tai vaikai tik nuo 4-erių metų sugeba “palaukti” iki kito valgymo. Mažesnieji neturi dar tokio įgūdžio – palaukti. Tad čia gaunasi vos ne vaiko kankinimas.

Dar kas labai krenta į akis – praktiškai visi pavyzdžiai susiję su tėvų naudojama fizine jėga prieš vaikus. Žinoma, tai įvardijama kaip “pliaukštelėjimai ir pan”, bet esmės tas nekeičia – tėvai neapsikentę vaikus muša, bet apie tai neužsimenama nei pusė žodžio. O vaikai piešiami kaip monstrai, kurie jau nuo gimimo yra blogis. Aš suprantu, kad galbūt taip tik atvaizduojami blogo elgesio modeliai, bet man atrodo tai jau gerokai perlenkiama į kraštutinumus.

Man iš vis skaitant pateiktus pavyzdžius labiau norėjosi mokyti tėvus gero elgesio, o ne vaikus. Pvz.: “tėvas lupa sūnų, nes šis nemandagus ir šiurkštus. Berniukas ateina pasiskųsti mamai. Rekomenduojamas mamos atsakymas: nieko negaliu padėti, čia judviejų reikalas.” Tai čia taip išeina, jog mušti yra normalu, berniukas nusipelnė ir jog mama neprieštarauja tam yra viskas gerai? Blogas tik berniuko nemandagus elgesys? 😦

Tokiomis sąlygomis ji gali ir toliau atlikti niekingos vergės vaidmenį, toliau kentėti tirono panieką ir spyrius, leisti jam griauti tvarką ir jos negerbti…

Čia sakinys atspindintis knygos esmę – tėvai yra vergai, o vaikai yra siaubingi tironai. 😦

Mano paminėtoje citatoje užsimenama ir apie tvarką. Tai jos siūlo laikytis griežtai! Iš pateiktų pavyzdžių atrodo, kad tuos vaikus koncentracijos stovyklos sąlygomis reikia laikyti… Aš sutinku, kad tvarkos reikia, na bet gal neperžengiant sveiko proto ribų. Juk pradžioje taip gražiai buvo kalbama apie demokratiją ir pagarbą. Labiausiai šokiravo, kai pradėjo pasakoti, jog 3savaičių kūdikį imdami ant rankų jau jį mokome reikalauti dėmesio!? Tikrai? 3 savaičių kūdikis jau irgi yra “monstras”??? Tam, kad pakelti ir apkabinti kūdikį yra reikalinga tvarka! ??? Šioje vietoje jau norėjau mesti knygą šalin…

Galėčiau išvardinti ir daugiau man nepratikusių niuansų, bet pagrindinis dalykas, tai knygos skleidžiama žinia, kad vaikai yra blogis . Man tiesiog nesuvokiama. Ir tai jog nuolat kartojama, kad į vaikus geriausia nereaguoti (bet kokiomis situacijomis: ar vaikas verkia, ar išsigąsta, ar jam skauda, ar susimuša su kuo nors) ir leisti jiems patiems su viskuo susidoroti. Tai palaukit, o tai tėvai iš vis kam reikalingi? Kad pagimdytų ir palaikytų tvarką?? Sutinku, kad kartais tikrai geriausia išeitis nereaguoti, bet manau vaikams svarbiausia jausti meilę, rūpestį ir žinoti, kad bet kada gali atsiremti į tėvus. Ir tas nuolatinis kartojimas, jog tėvai tarnauja 😦 Nelabai supratau, kodėl tai blogai? Iš principo mes juk ir tarnaujame vaikams (iki tam tikro lygio žinoma), bet knygoje tai pateikiama tarsi kažkoks blogis.

Apibendrinant pasakysiu tik, jog tai turbūt viena išsamiausių knygų apie vaikų psichologiją, kokią esu skaičiusi. O skaičiau keletą tikrai 🙂 Bet man nepatiko. Taip, sutinku su visais kurie sako, kad knygoje begale gerų patarimų (jų tikrai yra) kaip tramdyti vaikus. Bet joje jie vaizduojami tokie “monstrai”, kad vos ne kiekvienas veiksmas gali būti traktuojamas kaip “tirono bandymas užgrobti valdžią”.

Jei jūs puikiai tvarkotės su savo atžala ir neturite per didelių problemų, tai geriau šios knygos neskaityti, nes gali apimti paranoja. Ir knygos pavadinimas “Laimingi vaikai” visiškai neatitinka turinio. Laime šioje knygoje net nekvepia.