Leidykla baltos lankos 2016m Vilnius 303psl 2/5

Šią knygą laikiau lentynoje keletą metų ir nuolat šmėžavo nuojauta, kad man ji patiks. Na žinote, draugai susitinka vakarienės, atskleidžiamos paslaptys, sudėtingi psichologiniai portretai ir t.t. Man kaip mėgėjai lysti į kitų galvas, visada atrodė, kad ši knyga bus kaip tik man.

O dar merginų, Simonos ir Martynos, organizuojamas iššūkis #knygaarfilmas paskatino knygą išsitraukti iš lentynų užkaborių. Deja, pradžia nuvylė, o perkopus pirmuosius 70psl vis dar neradau nei žiupsnelio to ko tikėjausi.

Pasakotojas – jaunesnysis brolis, kuris su žmona ir brolio šeima susitinka vakarienės prabangiame restorane. Vyresnėlis gan žinomas ir daug pasiekęs žmogus, bet jaunėlio akimis žiūrint – bukagalvis kaimietis. Pats Polas (jaunesnysis) save laikantis gero skonio ir tono žinovu, bet iš tiesų begalo varginantis ir iki nuobodulio smulkmeniškas žmogus (tas iki kiekvienos smulkmenos apibūdintas restoranas nuo padavėjų iki tualeto interjero). Vis laukiau kada jis baigs šnekėti ir koneveikti savo brolį, ir pagaliau prasidės kažkas įdomaus.

Nuo vidurio knygos pagaliau pradėjo aiškėti kas čia per istorija ir kur tai veda. Tai realiai pirmos knygos pusės galėjau ir neskaityti, o tiesiog šokti prie antrosios dalies.

Apie ką istorija? Apie sūnaus žiaurų nusikaltimą ir tėvų reakciją į tai. Klausimas – kiek toli tėvai gali eiti dėl savo vaiko? – čia manau nelabai tinka, nes ši šeima nėra standartinė šeima. Jie yra “kitokie” (čia stengiuosi neatskleisti detalių 🙂 ), tad automatiškai jų požiūris kitoks nei mūsų paprastų mirtingųjų. 🙂

Tiesa, knyga tarsi ir skatina pergalvoti mūsų moralės normas, bet manęs ji nelabai palietė. Sunku susitapatinti su žmonėmis, kurių vertybės akivaizdžiai skiriasi nuo tavųjų.

O pats vakarienės įtraukimas į kūrinį, man iš vis pasirodė nelogiškas. Suprantu ką autorius nori tuo pasakyti, sutapatindamas istoriją su vakariene, kur yra užkandžiai – įžanga, pagrindinis patiekalas – dėstymas, o desertas – kulminacija. Viskas čia aišku, bet tik tuo tai ir susieta, jokių kitų išskirtinių (ar įdomių) sąsajų būtent su vakariene ir knygos istorija nebuvo.

Tad jau kaip turbūt supratote, knyga manęs nesužavėjo. Buvo minčių ne kartą ją mesti,  bet nenorėjau pripažinti, jog knygą, kurią laikiau lentynose daugiau nei kelis metus, mane taip nuvylė. Tad perskaičiau. Patiko? Nelabai. Būčiau nieko nepraradusi jei būčiau neskaičiusi.

Įvertinimas 2/5