Leidykla Baltos lankos 2017m Vilnius 359psl. 5/5

Turbūt viena geriausių knygų perskaitytų šiais metais! Taip giliai manyje kažką palietusi ir suvirpinusi, jog porą dienų nieko kito negalėjau skaityti, tik galvoti apie tai ką perskaičiau. Net buvo kilusi mintis skaityti knygą antrąjį kartą. Bet kažkaip susilaikiau 🙂 Nors tikrai žinau, kad skaitysiu ją dar ne kartą.

Kazuo Ishiguro

Gimė 1954 lapkričio 8d Japonijoje.

Vos sulaukęs penkerių su tėvais persikėlė į Didžiąją Britaniją ir yra laikomas anglų rašytojų. Kaip pats autorius sako, gyvenimas japoniškai kalbančioje šeimoje, puoselėjančioje kitokią kultūrą,  suformavo ir kitokį/savotišką požiūrį, kuris ir atsiskleidė jo kūriniuose. O parašė jis tikrai nemažai 7 romanus, apsakymų rinkinį, nemažai poezijos, scenarijų filmams ir t.t. Be visa ko, yra ir ne vienas jo knygos ekranizavimas. Kas įdomu, jog yra parašęs ir nemažai dainų žodžių. Iki šiol tai mano pirmasis autorius, kuris rašo ir dainoms žodžius.

Kazuo Ishiguro yra laikomas vienas iš garsiausių ir gausiausiai apdovanotų šiuolaikinės grožinės literatūros anglakalbių autorių. Visų apdovanojimų neminėsiu, nes jų išties nemažai. Tik pasakysiu, jog vienas iš svarbiausių apdovanojimų, kurį gavo 2017m buvo Nobelio premija.

Iki šiol su dukra ir žmona gyvena Londone.

Neleisk man išeiti

Nuo pat pirmų puslapių istorija įtraukia į miglotą pasakojimą. Keista pradžia – pagalvojau, kas žinoma reiškia, jog mano susidomėjimas jau prikaustytas.

Jauna moteris vardu Keitė. Dirba slaugytoja. Jau beveik 12metų. Žino, jog jai dar liko dirbti 8 mėnesiai. Po to jos gyvenimas keisis. Tam kad suprastume kaip, ji pasakoja savo istoriją. Savo gyvenimo istoriją. Kodėl pasakoja apie praeitį ir negalvoja apie ateitį? Juk dažniausia žmonės linkę praeitį palikti užmarštyje. Bet Keitė ne tokia kaip visi žmonės… ir ji ne vienintelė tokia.

Keitė lankė mokyklą. Neįprastą mokyklą, kitokią. Juos mokė menų ir poezijos. Jų sveikata buvo pagrindinis jų rūpestis. Jie buvo išskirtiniai vaikai. Iš dalies jie tai žinojo, bet ne iki galo suprato kodėl.

Tad lauki ir lauki, net pats to nesuvokdamas, lauki akimirkos, kai įsitikinsi iš esmės besiskiriantis nuo kitų žmonių, kai suprasi, jog ten, anapus mokyklos sienų, gyvena tokie žmonės kaip Madam: jie nejaučia tau neapykantos ir nelinki bloga, bet juos nukrečia šiurpas vos prisiminus tave, vos pagalvojus, kaip ir kam tokie kaip tu atsirado šiame pasaulyje;

Šalia paslaptingos istorijos, greta eina pasakojimas apie draugystę, pirmąją meilę, bei pastangas išlaikyti artimus žmones šalia. Tačiau pagrindinė tema – tai kaip veikia pasąmonėje įsišaknijęs savo lemties žinojimas, kaip žmogus tai priima ir susitaiko su tuo kas neišvengiama.

Man tai istorija apie žmogiškumą arba apie jo nebuvimą. Kaip toli žmonės gali žengti savo gerovės labui (iš istorijos žinom, kad labai toli 🙂 )? Vien pagalvojus apie tai, jog tai nors maža kruopelyte galėtų būti tikrovė, mane net silpnumas apima. Turbūt knyga man padarė tokį stiprų įspūdį, būtent todėl, kad vaizduotėje sugretinau ją su realybe. Bet knyga man tikrai patiko! Dabar eisiu žiūrėti filmo 😉