Leidykla Sofoklis 2018m Vilnius 639psl 5/5

Knyga “Mano 2018m. iššūkis”! Nepamenu, kad tiek ilgai būčiau skaičiusi kokią knygą… o čia užtrukau, net gerus 3 mėn. (gerai pagalvojus gal net ir visus 4 :0 ). Ir iš kart noriu paaiškinti kodėl 🙂 Vakare tokios knygos jau nepaskaitysi, nes norisi tik ilsėtis, o ne gilintis į kažkieno filosofinius mąstymus. Tad skaityti lieka tik diena. O dieną aplink mane lakstanti dviejų metų padauža tikrai nesukuria aplinkos leidžiančios gilintis į filosofijos persmelktą pasaulį. Tokią knygą norisi pasiimti į kažkokį ramų kampelį, jog galėtum būti tik tu ir ji. Ir va tuomet ji atsiskleis savo grožiu! Man tokios ramybės salelės šiuo metu rasti nepavyksta, tad tikiu, jog didžiosios dalies knygos paslapčių nesugebėjau įžvelgti. Tad būtinai skaitysiu ją dar kartelį ( gal po kokio penkmečio 🙂 ), kai mano mažasis stebuklas jau bus užsiėmęs labiau savo reikalais, nei mamos gyvenimu 🙂 Na o dabar apie kūrinį!

Robert Musil

Gimė 1880 11 06 – mirė 1942 04 15.

Austrų rašytojas bei teatro kritikas. Gyvenimą pradėjo kaip karininkas, bet jo tokia dalia netenkino. Tuomet baigė civilinės inžinerijos mokslus, bet ir inžinerija nebuvo tai ko troško. Po to kibo į filosofijos, psichologijos, gamtos mokslus ir literatūrą, bet ir vėl mokslininko ir dėstytojo karjeros atsisakė dėl literatūros. Bendradarbiavo ne su vienu laikraščiu ir pats leido tokį. Išgarsėjo kaip eseistas. Nuo 1918m tampa laisvas rašytojas, o nuo 1921m ir teatro kritikas. 1933m jo kūriniai uždraudžiami Vokietijoje (beje tais metais Hitleris tampa Vokietijos kancleris) ir nuo 1938m – Austrijoje. Tad savo gyvenimą baigia Šveicarijoje.

Kodėl tiek pasakoju apie jo gyvenimo vingius? Nes man tai primena pagrindinį veikėją Ulrichą knygoje “Žmogus be savybių”. Jis (Ulrichas) taip pat pasiekia puikių rezultatų kariuomenėje, bet jo tas nežavi ir pereina prie inžinerijos. Atsikandes ir inžinerijos jis imasi matematikos. Tad toks šokinėjimas nuo vienos sferos prie kitos, tiek autorių tiek ir jo herojų vienija. Beje man net susidaro įvaizdis, jog Ulrichas ir R. Musil visualiai panašūs. Kai pamačiau Musil’io nuotrauką kažkodėl pagalvojau, jog ir jo herojus turėtų atrodyti lygiai toks pat 🙂 Na aišku čia kiekvieno vaizduotės reikalas, bet manoji jį nupiešė labai panašų į rašytojo. Tad net mintis kilo, jog galbūt Ulrichas, tai dalis pačio autoriaus. Nors niekur neradau nei patvirtinimo, nei paneigimo tam. (Jei kas žino, prašau apšvieskite mane 🙂 )

Žmogus be savybių

Tai gi kas jis? Jis vardu Ulrichas – keista ir išskirtinė asmenybė, vis ieškanti kažko savo pasąmonės sluoksniuose. Paskendęs savo mintyse bando išsiaiškinti pasaulio paslaptis (gerio, blogio, dvasingumo ir t.t.). Tiesa prie to pačio, jis man pasirodo labai arogantiškas savimyla labai mėgstantis ginčytis ir prieštarauti (ypač prieštarauti) – visur ir visada. Tad mano simpatijų jis tikrai neužkariavo, greičiau atvirkščiai.

Knygoje susidursite ne tik su Ulricho apmastymais, bet ir su kiekvieno veikėjo. Visi jie gyvena savo gyvenimus ir turi savo minčių labirintus. Visa istorija sakyčiau labiau ir pasakojama per filosofinio mąstymo perspektyvą, o tikroji istorija tai tarsi antraeilis veikėjas einantis greta. Veiksmas vyksta Vienoje (Austrijoje), kur yra ruošiamasi paminėti 70-ąjį imperatoriaus gimtadienį. Ta proga yra norima suorganizuoti “KAŽKĄ TOKIO” kas nustelbtų ir pranoktų net ir Vokietiją. Tad visi intensyviai užsiėmę tos genialios idėjos ieškojimu. Žinoma neapsieinama ir be Ulricho. O Ulrichas savo ruoštu ne kiek dalyvauja visuomenės gyvenime, kiek ją stebi ir analizuoja savo galvoje.

Autorius išsamiai nagrinėja kiekvieno veikėjo vidinius išgyvenimus, taip atidžiai, jog atrodo, kad niekas negali praslysti nepastebėtas. Netgi susidaro įspūdis, jog neįmanoma, kad kažkas būtu neapgalvota iki galo.

Viena iš įdomiausių minčių: Kada žmogus tampa savimi? Ulrichas tai nusprendė pats, bet daugumai tai ateina taip savaime, jog ir praeina automatiškai. Tuo metu kai Ulrichas priėjo tokios išvados, nori nenori susimąstai, o kaip gi yra su manimi??? Ar aš jau ir tapau pats savimi, o gal dar tik einu to link? Klausimas labai palietęs mane asmeniškai.

Iš esmės mažai kas savo gyvenimo viduryje prisimena, kaip jie tapo savimi, kaip priėjo prie savo džiaugsmų, pasaulėjautos, žmonų, savo charakterio, profesijos ir laimėjimų, bet jie jaučia, kad dabar jau mažai kas keisis.

Nuolat gvildenamos dvasinės vertybės iškeliamos aukščiau visko, bet tuo pačiu kai kurie palyginai labai įdomūs, kad ir Ulricho aiškinimas generolui: ” dvasia yra tvarka, o kur daugiau tvarkos, jeigu ne kariuomenėje?”

Dar vieni iš įdomesnių samprotavimų, tai mintys apie gyvenimą: “…iš gyvenimo, jeigu jis nepaprastas, negalima reikalauti, kad būtų dar ir geras.” Tad ką rinktumėtės Jūs – nepaprastą ar gerą? 🙂

Tiesa ne viskas man patiko. Kūrinyje gan nemažai politikos, o aš nemėgstu politinio pobūdžio knygų (net ir užuomazgų apie tai).

Beje nenuostabu, jog knyga buvo uždrausta Vokietijoje. Kūrinyje dažnai minimi žydai ir atsiliepiama apie juos, taip pat gerai kaip ir apie bet kokius kitus žmones. Net gi vienas iš charakterių yra be galo įtakingas žydas Arnheimas. Jis parodomas kaip be galo protingas, išsilavinęs, visame pasaulyje populiarus ir turintis garsų vardą žmogus. Ir dar gi be to, kad yra nušviečiamas gerąja prasme, tai jis, tas žydas knygoje atstovauja Prūsija (Vokietiją). Tad aišku kodėl tuometinei Vokietijos valdžiai su Hitleriu priešakyje ši knyga tikrai neįtiko. 🙂

…išsilavinęs žmogus devynioliktame amžiuje apie kito žmogaus vertę sprendžia ne pagal tai žydas jis ar katalikas; be to, tada ji manė, jog kažkokio ypatingo išprusimo esama tame, kad žmogus sugeba atsistoti aukščiau naivių antisemitinių paprastų žmonių prietarų.

…jog paralelinė akcija reiškia vokiečių tautos dvasinio naikinimo pradžią…

Tiesa kai kurie autoriaus samprotavimai kelia šypseną, kas neabejotinai pagyvina visą kūrinį.

Kartais Ulrichas labai intensyviai juto, kokia graži Diotima. Tada ji jam atrodydavo kaip jauna, aukšta, pilna geros veislės karvė, užtikrintai vaikščiojanti ir giliu žvilgsniu apžiūrinėjanti skabomas sausas žoles.

Apibendrinus, tai knyga tikrai išskirtinė. Nieko panašaus iki šiol neteko skaityti. Taip smulkiai analizuojama žmonių jausmų ir gyvenimo linija per moralinę filosofijos prizmę, kad reikia atsiduoti knygai visu šimtu procentų, jei nenori pamesti minties tėkmės. Nerekomenduoju tiems, kurie mėgsta lengvas istorijas 🙂