Philippe Claudel – Brodekas

Leidykla Baltos lankos 2018m Vilnius 276psl. 5/5

“Visiems tiems, kurie mano esą niekas” – sukrečianti istorija, supurtanti ir priverčianti pažvelgti į savo problemas iš kitos perspektyvos. Tikrai verta perskaityti ypač tiems, kurie galvoja, kad jiems gyvenime nesiseka ir pasisemti stiprybės.

Philippe Claudel

Gimė 1962m vasario 2d Prancūzijoje.

Rašytojas bei filmų režisierius įvertintas ne vienu apdovanojimu ne tik literatūroje, bet ir kine.

Įdomus faktas, jog po savo mokslų jis net 11 metų dirbo kalėjimo mokytoju, ko pasekoje visiškai pakeitė požiūri į žmones, į kaltės, neapykantos ir žmogiškumo sąvokas. Jei ne ši patirtis, kaip autorius pats ir sako, jis nebūtų sugebėjęs parašyti Brodeko, bei kelių kitų savo darbų: Grey Souls ir pastatyti filmo I’ve Loved You So Long.

Brodekas

Pasakojimas prasideda Brodeko prisiminimais apie koncentracijos stovyklą, žmonių žiaurumą ir nužmogėjimą. Skaičiau ir net šleikštulys ėmė. Atrodo, jog jei galėčiau visus tuos monstrus pasiųsčiau į kitą pasaulį net nemirktelėjusi. Ir tuoj pat pagalvoji kokie mes vis gi esame laimingi, kad viso to siaubo mums patirti neteko!

Tiesa istorija sukasi ne apie koncentracijos stovyklas. Tai tik prisiminimai ŽMOGAUS, bandančio atrasti ramybę savyje. Prisiminimai, kurie persekioja naktimis ir neleidžia ramiai kvėpuoti. Pati istorija vyksta kaime, Brodeko namuose, į kuriuos jis grįžta po patirto siaubo. Bet ar randa ten užuovėją, ar papuolą į tokią pat gėrio apleistą ir pamirštą skylę iš kurios paspruko?

Tamsūs laikai, tamsi istorija, persmelkta po karo tvyrančios mirties tvaiko. Žmonės grįžę į savo namus, į savo gyvenimus, bet nebegalintys įsileisti šviesos. Tarsi užsitęsusi naktis, nusprendusi pasilikti amžiams žmonių sielose ir mintyse.

Tačiau Brodekas kitoks. Kaip ir kitoks yra svetimšalis atklydęs į jo kaimą. Paslaptingas, kažkiek mistiškas atvykėlis. O gal tik paprastas žmogus, kurio kaip svetimšalio manieros ir elgesys kitus vertė apie jį kurti neįtikėtinus dalykus. Bet kokiu atveju buvimas kitokiu reiškia mirtį. Kodėl? Nes buvimas kitokiu parodo, jog žmonės visada galėjo rinktis, parodo, kad buvo kitoks kelias, bado pirštu į padarytas nuodėmes ir grasina viską ištraukti į dienos šviesą. O žmonės (jei juos taip galima vadinti) tarsi pūva savuose užnuodytuose gyvenimuose ir nenorintys išsikapstyti iš to blogio rūko, tarsi susitaikę su tuo ir automatiškai atstumia viską kas pranašauja brėkštančią aušrą.

Bus tokių, kurie tau sakys, kad tu niekieno vaikas, vaikas su purvo dėme, vaikas, pagimdytas neapykantos ir siaubo.

Sakau tau, siaubas kartais pagimdo grožį, tyrumą ir žavesį.

Pasakojimas apie pastangas išlikti žmogumi ir surinkti sudaužyto gyvenimo trupinius. O gal to jau padaryti neįmanoma ir tai tik pasaka bepročio galvoje? Galbūt tai tik atvaizdas savo paties troškimų ir vilčių.

Labai stiprus kūrinys, paliečiantis visas jautriausias stygas.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s