Jurga Lago – Liucija

Leidykla Alma littera 2018m Vilnius 256psl 4/5


Puiki knyga, nenorint apsikrauti, o tiesiog atsipalaiduoti. Pilna pilnutėlė paprasčiausios kasdienybės, bet tuo pačiu nuostabiai šmaikščių pastebėjimų, kurie, reikia pripažinti, tikrai priverčia ne tik kad nusišypsoti, bet ir balsu nusijuokti.

Dvi moterys gyvenančios šalia – kaimynės. Jas skiria daugybė metų, bet jų sielos regis tirpsta viena kitos šviesoje. Tiesa, tai ne istorija, ne pasakojimas. Nėra istorijos vingių. Tai atskiros paprasto gyvenimo akimirkos. Tad atsivertus bet kurį puslapį gali skaityti negalvodamas apie priešistorę, nes tokios tiesiog nėra. Tarsi skirtingų situacijų rinkinys.

Liucija, tai garbaus amžiaus moteris su be galo puikiu humoro jausmu ir išskirtiniu požiūriu į gyvenimą. Bet mane labiausiai sužavėjo ne jau minėtas humoro jausmas, o jos kuriama jaukumo aura. Po gan storžieviška oda, trykštančiomis energija akimis, slepiamas noras tiesiog jaukiai ir maloniai susirangyti fotelyje pas artimą draugę.

“Po minutėlės jau klesteli mano svetainėje ant sofos, lėtai atsilošia ir patogiai įsitaiso, įsitrina tarp mažų pagalvėlių.”

Taip… smagi, linksma knygutė, bet man ji labiau apie vientisumą, draugystę, patirtį ir vienas kito supratimą, bei priėmimą tokį koks jis yra. O gal taip yra todėl, kiekvienas skaitytojas mato kūrinį savaip ir koncentruojasi į tai kas jam tuo metu svarbiau. Bet kokiu atveju, man tikrai patiko! Knyga pakelianti nuotaiką ir priverčianti nusišypsoti (bei pasvajoti apie tokią kaimynę) 🙂

“-Nu, bet kas jums SU TA LAIME užėjo? Mes išvis tokio žodžio nežinojom ir buvom laimingi. O šiandien… sėdi ant sofos, žiūri į laikrodį, į mobiliaką, į planšetę, į kompą, vėl į laikrodį, į kompą, į mobiliaką ir jauti… nepadarė manęs laimingo!”