Yukio Mishima – Auksinė Šventykla

Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 256psl 4/5

Knyga, kurią skaityti man buvo sunku… Visai nedidelės apimties, bet skaičiau gan ilgai. Gal dėl stiprių psichologinių įžvalgų? Kūrinys tarsi iš kito lygio, kurio rodosi aš ne visai suprantu. Nuolat jaučiau, jog negaliu rasti ryšio su pagrindiniu veikėju. Visada skaitant knygą, nesvarbu kokio žanro – trilerį, detektyvą, meilės romaną ar siaubo – visada ieškai/kuri ryšį su herojais. Gali jo nemėgti, nekęsti, mylėti – visiškai nesvarbu. Bet tas sąlytis egzistuoja. O šiuo atveju aš jo nesugebėjau rasti… nuolat galvoje sukosi mintis ar tai mano skurdus Japonijos kultūros pažinimas, ar autoriaus sugebėjimas įžvelgti tai ką sudėtinga suprasti (bent man).

Žinoma, norėtųsi tikėti antruoju variantu. O šį spėjimą dar labiau sustiprina autoriaus biografija.

Yukio Mishima

Toks autorius kurį norisi paminėti. Tikrasis vardas Kimitakė Hiraoka. Tai vienas ryškiausių XXa. (1925 – 1970) Japonijos literatų – rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius, bei nominuotas Nobelio premijai net tris kartus. Autorius išsiskiria savo nihilistinės filosofijos kūriniais.

Pirmąjį savo kūrinį “Žydintis miškas” parašė būdamas 16 metų. Nors mokėsi elitinėje mokykloje ir baigęs universitetą įgijo advokato profesiją, tačiau pagal profesiją dirbo mažiau nei metus. Vėliau atsidavė literatūrai.

1951-1952m leidosi į kelionę aplink pasaulį, kuri pakeitė jo kūrybinį stilių ir požiūrį į gyvenimą. Pradėjo domėtis nacionaliniais kovos menais ir 1967m įkūrė “Skydo draugiją” – sukarintą organizaciją.

Rašytojo palikimas: 34 romanai, apie 50 pjesių, 25 trumpos istorinės knygos, apie 30 pjesių, vienas libretas ir keletas kitų žanrų kūrinių. Tikrai įspūdingas skaičius.

O be viso literatūrinio indėlio į Japonijos kultūrą, išsiskyrė ir tuo, kad nusižudė ir ne bet kaip, o ritualine savižudybę (perrėžiant sau pilvą ir nupjaunant galvą).

Auksinė šventykla

Autorius remiasi tikra istorija, kaip jaunas vienuolis sudegina šešių šimtmečių senumo šventyklą. Atskleidžia visą vaikinuko gyvenimą ir tarsi ritinėlį išvynioja visą jo psichologinę raidą, nuo mažų dienų iki lemiamo momento – nuo nedrąsaus, savimi nepasitikinčio ir mikčiojančio berniuko iki universitetą bebaigiančio visiškai pasinėrusio į save ir savo gyvenimo tikslą vyro, kurio mintys tokios savidestrukciškos ir negatyvios, kad labai sudėtinga rasti paaiškinimą jo prielaidomis.

Skaitant nuolat kirbėjo keli klausimai: ar aplinkiniai matė, kad mikčiojančio vaikino galvoje “virė” keistos mintys? Ar jie tą žinojo, bet rinkosi nematyti? Ar tas vaikino susikurtas vidinis pasaulis liko kitų nepaliestas?

Neabejotinai nuolatinis gyvenimas pusbadžiu, sekinanti meditacija ir griežtas rėžimas paliko gilų rėžį ir taip jau silpno vaikino sieloje ir pasąmonėje.

Šalia pagrindinio veikėjo greta pasirodo dar vienas jaunuolis vardu Kašivagis, kuris pasižymi savo išskirtinai negatyviu mąstymu ir šleivomis kojomis. Iš kart peršasi mintis, jog abu vaikinai su negalia ir abu kabinasi į savo vidinio pasaulio rėmus tam, kad susikurtų sąvajį aukštesnįjį, tobulesnįjį “Aš”, iškylantį virš kitų, kas leidžia nesijausti atstumtuoju ir neįgaliu.

Ar autorius įliedamas Kašivagį į mikčiojančio vienuolio gyvenimą nori parodyti, jog jis turėjo įtakos finaliniam vaikino apsisprendimui? To nežinau, bet tai, kad jis apsunkino skaitymą tai faktas. Man jo filosofija pasirodė nepriimtina ir tikrai buvo nesmagu gilintis į jo išvedžiojimus.

Matydami baisiausiai keičiančius, krauju paplūdusius žmones ir girdėdami jų priešmirtines dejones, kiti žmonės pasidaro nuolankūs. (…) Tačiau mes nesame įsipareigoti jausti kitų skausmo. Ak, koks tai palengvėjimas!

Kai esi toks menkas ir nieko vertas, jog už tave menkesnis tik žeme šliaužiojantis vabalas – tik tuomet imiesi blogio, kaip sielos šauksmo, kuris bent kažkiek tave pakylėtų iš tų kelio dulkių, kuriuose murkdydamasis praleidi tikrąjį gyvenimą pro šalį. Taip apibūdinčiau pagrindinį herojų.

Visgi viskas kyla iš nemeilės ir apleistumo jausmo. Tą įvardija ir pats herojus. Ir kai nerandi nei vieno žmogaus, kuris tave suprastų, tuomet bandai sukelti bet kokius jausmus, nors ir neigiamus. O tai tiesiu taikymu nuvedė vaikiną iki visiškos destrukcijos, kurią laikė pasiekimu ar net pergale. Tik prieš ką? Prieš pasaulį?

Nors buvau sumanęs supykdyti Vyriausiąjį, mano galvoje dabar tesisuko itin jausmingas vaizdas, troškau tos akimirkos, kai du žmonės pagaliau vienas kitą supranta.

Jau ne sykį esu kartojęs – tai, kad nebuvau suprastas, ir buvo pagrindinė mano gyvenimo priežastis.

Didelis dėmesys kreipiamas į grožio kaip blogio samplaiką. Ir šią filosofinę giją buvo įdomu sekti.

…nors grožis rodo save visiems, iš tiesų jis nepriklauso niekam.

Apibendrinant, norėčiau pabrėžti, jog nors kūrinys tikrai ne lengvam skaitymui ir tikrai daug beprotybės, bet parašytas be galo gražiai! Ir pasigilinti būtent į tokio pobūdžio filosofijas buvo tikrai įdomi patirtis. Istoriją apibūdinčiau viena autoriaus citata – “Neįprastai debesuotas ir niūrus…” . Ji tobulai tinka kūrinio nuotaikai.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s