Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla 2018m Vilnius 140psl 3/5

“PLAK, ŠIRDIE” – plona knygutė su gilia potekste. Nors potekste to gal ir nepavadinsi, nes autorė tiesiai šviesiai ir be užuolankų kalba apie santykius. Moterų santykius. Dukros ir mamos ryšį, bei jo nebuvimą.

Tik pradėjusi skaityti, pagalvojau, jog bus kalbama apie mamos “tragediją” – apie savo gyvenimo vizijos atsisakymą dėl vaiko ir to pasekoje kylantį nusivylimą, pavydą, depresiją. Pagalvojau, jog tema tikrai įdomi. Bet staiga viskas pasikeičia ir autorės dėmesį patraukia būtent mergaitės pozicija ir visa istorija rutuliojasi būtent iš jos perspektyvos: kaip ji mato, kaip supranta, kaip mezga ryšius su kitomis moterimis ir kokius jausmus, bei išgyvenimus jai tie ryšiai sukelia.

Įdomus aspektas, jog kūrinys TIK apie moterų pasaulius. Jokių vyrų – bent jau ne pirmajame plane.

Man užkliuvo autorės įdomus sprendimas teigti, jog motinos meilės negavę vaikai yra išmintingi ir ramūs, o tie, kurie jos gavo pakankamai – išpaikinti. Keistas požiūris, kuris visiškai prasilenkia su normaliąja tvarka. Jei taip norėta išsakyti apleistos mergaitės saviguodą (iš kart atsiprašau jei tokio žodžio nėra 🙂 bet man jis čia labai tiko 😀 ) , tai manęs ji neįtikino, o skambėjo, kaip visiškas absurdas.

Taip pat dar vienas kabliukas, kuris man netiko – bandymas kalbėti kūdikio balsu – pasirodė visiškai nevykęs bandymas. Suprantu, jog rašytojai kuria dialogus visiems savo veikėjams, tad kodėl negali parašyti ir kūdikiui, bet šioje knygoje, jei jau bandoma analizuoti mergaitės vidinį pasaulį, tai gal norėtųsi daugiau logiškumo, o ne svaičiojimo apie tai ką pasakytu kūdikis. Neįtikino.

Apibendrintai. Nėra taip, jog knyga nepatiko visai. Mintis rašyti apie moterų savitarpio santykius bei mamos ir dukros nenusisekusį bendravimą – nebloga. Net gi visai būtų verta dėmesio, o bet tačiau… Knyga įdomi (keistąja prasme) 🙂 Perskaičiau ir toks lengvas chaosas galvoje ir jausmuose. Rašymo stilius man nelabai. Trūko literatūriškumo, gilumo – toks per daug kasdieniškas rašinys. Toks jausmas, jog autorė per daug nesuko sau galvos dėl rašymo.