Leidykla Baltos lankos 2017m Vilnius 232psl

Antanas Šileika. Apie jį sužinojau tik po to kai ši atsiminimų knyga buvo apdovanota “2018m geriausia suaugusiųjų prozos kategorijoje”. Tuomet sekė straipsnis apie autorių, kuris ir uždėjo paskutinį tašką nulėmusį norą susipažinti su juo (turiu mintyje knygą 😉 ).

Skaitant interviu labiausiai pavergė humoro jausmas, kuriuo tiesiog spinduliavo autorius. Tai tikėjausi rasti ir knygoje, ir neapsirikau. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad su juo liūdna nebus 🙂 Privertė nusijuokti net balsu, bet turbūt tai ir yra vienas pagrindinių šio kūrinio pliusų.

Pati knyga mus greitu žingsniu perveda per visą autoriaus gyvenimą nuo 1963m iki 2015m, atskirais pasakojimais pabrėžiant linksmiausius nutikimus ir juokingiausius įvykius. Tiesa pabaigoje užkabinamos ne tokios linksmos temos, bet iki jų dar prieisiu.

Visa knyga sudaryta iš atskirų gyvenimo “scenų”, skirtingų laikotarpių, skirtingų šalių, bet man labai trūko pasakojimų vientisumo ar kažko kas viską sietų. Gal tai įtaka prieš tai skaitytų kitų autorių atsiminimų, bet čia man buvo didelis minusas – nuoseklumo trūkumas. Istorijos tokios padrikos. Pavyzdžiui: pasakojama apie Lietuvą, staiga paminimas studentas, kurio pasiteisinimas dėl paskaitos praleidinėjimų – kaltinimas žmogžudyste. Rimtai? Ir tokių “perliukų” ne vienas…

Taip pat nepatiko kai kurių pasakojimų pabaigos… tarsi jų trūktų.. tarsi skaitai, įsijausti į veiksmą ir BAM – pabaiga. Tai taip ir lieki, kaip pusiau “pavalgęs”.

Nors knyga persiskaitė smagiai, bet mano pastebėjimas toks – autorius puikus pasakotojas ir neabejoju, kad yra be galo iškalbus ir lengvai sudominantis pašnekovus savo humoro jausmu ir istorijomis. Bet… rašyti knygą, ne tas pats kas sudėti pasakojimus. Ir tai man labai jautėsi visos knygos metu. Suprantu autoriaus mintį, būtent surašyti visus šmaikščiausius nutikimus, bet kai pagalvoji mes visi savo gyvenimuose kartas nuo karto patiriame juokingų situacijų, bet ar verta dabar visiems pulti jas lieti ant popieriaus?

Aš iš atsiminimų tikiuosi daugiau žmogaus asmeninių išgyvenimų, kažko tokio atveriančio ir leidžiančio susidaryti išsamesnį vaizdą apie patį autorių, kaip asmenybę. O čia labiau orientuotasi į nuotykius.

Kas išgelbėjo situaciją, tai pabaiga! Tikrai labai patiko! Atsiminimai apie Lietuvą ir atviras pasakojimas apie sūnus man pasirodė be galo šilti. Puiki pabaiga! Tokios tikėjausi visos knygos, bet nudžiugino bent paskutiniai puslapiai.

Pabaigai norėtųsi pridurti, jog autorius sudomina, tad mielai perskaityčiau ir kitus jo kūrinius 😉

Įvertinimas 3/5