Leidykla Vaga 2019m Vilnius 246psl

Be galo gražus kūrinys! Toks kurį perskaičius norisi sakyti WOW!

Mes, žmonės, esam tokie sutvėrimai, kurie nuolat ieško prasmės. Ieškom jos gyvenime, ieškom kasdienybėje, savo veiksmuose ir pasirinkimuose. Taip pat ieškom jos ir knygose. O ši knyga yra iššūkis mūsų mąstymui! Ji verčia ne ieškoti, o sustoti, mėgautis akimirka, mėgautis kiekvienu sakiniu. Bet tuo pačiu kovoti su savo protu, kuris niekaip nenori nusileisti ir suprasti, kad gal šį kart autorius nepaslėpė tų poteksčių, o būtent paliko kūrinį atvirą. Atvirą pasauliui savo nesuvaldoma minčių ir žodžių galia.

Autorius knygą skyrė savo vaikystės draugui turėjusiam protinę negalią. Ir pati knyga yra pasakojama būtent tokio berniuko akimis, o gal geriau sakyti širdimi ir taip kaip jam diktuoja jo protas. Protas, kuris padovanojo jam pokalbių draugą – jį patį, bet tuo pačiu atėmė laiko suvokimą, parodydamas pasaulį kitokį, sutelkdamas dėmesį tik į kai kuriuos aspektus.

Skaičiau ir stebėjausi kiek jų pasaulyje grožio ir tuo pačiu netvarkos. Vis kirbėjo mintis, jog mes tokie suvaržyti savo “normalumo”, kad matome vos vieną linija einantį gyvenimą, o kiek neaprėpiamų pasaulio galėtume išvysti, jei tik išmoktume klausyti, o ne tik bandyti juos, tuos kitus “pataisyti”.

Ligoni toks ir toks, juokėsi jis, tiesą sakant, nesu sutikęs sveikesnio už jus žmogaus, bet jūsų bėda va kokia: jūs nepataisomas fantazuotojas.

Pagrinde pasakojimas vyksta tarp pagrindinio veikėjo ir savęs paties. Kas gal ir nėra taip keista, nes juk mes visi kartais su savimi pasikalbame. Juk ne veltui turime ir posakį “Einu pasikalbėsiu su protingu žmogumi” 🙂

Neapsimetinėk, atseit nežinai, kas aš toks esu; jeigu tu vadini mane bepročiu, tai esi lygiai toks pat beprotis, nes aš – tai tu pats, bet tu iki šiol nenori to suprasti, …

Vietomis skaitant knygą ėmė toks liūdesys – kokiame sudėtingame pasaulyje gyvena TIE žmonės, savo galvoje susikurtame pasaulyje. Jis tuo pačiu ir be galo nuostabus, bet mums mąstančiam kitaip, toks nesuprantamas ir tolimas. O liūdniausia, kad jiems yra daug sunkiau už mus, nes mes “protingieji” tiesiog jų atsisakoma kaip nukrypusių nuo normos – arba esi toks kaip visi, arba nepriklausai mūsų visuomenei.

Tiesa tas liūdesys nelydėjo visos knygos metu, nes buvo ir tokių vietų, rodosi kad autorius skaitytoją sodina į tą durnių mokyklos suolą 😀 Na tikrai! Tikrai buvo akimirkų, kai skaičiau ir jaučiausi pati ne ką protingesnė, nes niekaip negalėjau suvokti (pagauti) minties 🙂 Įdomi patirtis, kurios iki šiol dar neteko patirti 🙂 Be to, autorius pašiepia ir sustabarėjusią visuomenę bei jos sukurtas mokyklas, kuriose ne tiek mokoma, kiek gniaužiamas kiekvieno unikalumas.

Labai patiko autoriaus žaidimas tekstu: pirma dalis tokia vientisa ir ilga, po jos seka trumpučiai vos puslapio ar dviejų pasakojimai ir grįžtama prie vientiso teksto. Toks jausmas, tarsi leidžiama skaitytojui atsikvėpti prieš panyrant į “gilesnius vandenis”. O jau kalbos vaizdingumas! Tai gražiausia ką man teko skaityt! Tarsi žiūrėtum į paveikslą, bet sudėliotą iš žodžių.  Skaitant apima jausmas tarsi pasakojimas liejasi it srovė, kartais vientisa, o kartais šniokščianti, besimaišanti ir putojanti.

Tikiu, jog taip ir nesupratau daug dalykų, kuriuos autorius sudėjo į kūrinį, bet pagrindinė mano manymu mintis – jog mes visi esame žmonės, kurie trokšta būti mylimi ir suprasti.

Įvertinimas 5/5