Leidykla Sofoklis 2021m Vilnius 192psl

Pradžia nuteikė netgi labai optimistiškai! Betė, keturiasdešimties su trupučiu rašytoja, užstrigusi Romoje, kritiškai vertinanti miestą, kurį ką tik įsimylėjo, realybės suvokimas ir tiesus, šiek tiek stačiokiškas nevyniojimas žodžių į vatą. Man patinka! Atrodė, jog pasirinkau tinkamą knygą, tinkamu metu.

“Jis pasirinko ją taip, kad neliko jokių abejonių, o meilė galų gale kaip tik tai ir yra – pasirinkimas. “

Be Betės, dar viena pagrindinė veikėja, artimiausios Betės draugė Marta. Abi moteris vienija tai, jog abiejų gyvenimuose nebuvo tėčių. Tiksliau jie visada buvo kažkur, bet savo pareigų taip ir nevykdė, tad moterys užaugusios be jų bando statyti savo gyvenimus ir neakivaizdžiai ieško ryšių su vyrais, kurie buvo/galėjo būti jų tėvai. Bando nekartoti motinų klaidų, kurių pasirinkimai taip išdraskė sielas, kad net ir po 40 metų, jos dar labai jautrios.

Siužetas pasisuka netikėta linkme kai Martos vėžiu sergantis tėvas paprašo dukters nuvežti jį į Šveicariją, kur jam jau paskirta eutanazijos data. Dvi moterys ryžtasi kelionei, kuri tikrai nebus lengva. Šioje vietoje jau nusiteikiau rimtai žmogaus kelionei mirties link.

“Kaip žmogų veža mirti? Apie ką kalbėti važiuojant? Ką valgyti?”

“Prieš pat mirtį dar pasidaryti simpatiškam – juk tai kiaulystė.”

Nors ta žadėtoji eutanazija nežadėjo nieko kito, tik graudulingą tekstą, bet autorė puikiai sužaidžia humoro korta. Viskas taip laiku ir vietoje, jog priverčia nusišypsoti ir ne kartą. Užskaitau.

Dukros, tėvai, motinos, santykiai. Viskas taip susipynę ir viskas taip negerai. Iš pradžių galvojau, kad knyga bus gan gili, gerai įsigilinanti į tėvų ir vaikų ryšį (ar jo nebuvimą). Bet deja nuo pusės knygos pajutau, kad knyga važiuoja į dramos ar kažkokio lengvo romano pusę… kas šiek tiek nuvylė.

Jei ieškote gražios, romantiškos istorijos, ar rimtos įsigilinančios į santykius knygos, tai ši tikrai ne jums! Čia depresijos atspalviai, susikaupusios nuoskaudos, neišsakyti jausmais ir sieloje žiojinčios skylės, bet viskas turi Santos Barbaros skonį su nemažu kiekiu dramos elementų.

Subtilia šios knygos taip pat nepavadinsi. Kas yra subtilumo priešingybė? Galima sakyti stačiokiškas? Sakykime taip 🙂 Tai gi, subtilumu čia net nekvepia. Greičiau tai atvira žaizda, kurią moterys nešiojasi savyje. 

Knyga tikrai nebloga, bet istorija manęs nepalietė. O labiausiai nusivyliau pabaiga. Tokia netikroviška ir per daug dramatiška: miręs, nemiręs; palaidotas, nepalaidotas.  O dar tas pistoletas bei mafija… rimtai? Man buvo neskanu. Toks įspūdis jog skaitytum vienos knygos pradžią ir kitos knygos pabaigą. Nesuderinama ir nelabai tikroviška. Tad mano įvertinimas bus šįkart 3/5.