Leidykla Sofoklis 2015m Vilnius 336psl. ⭐4/5

Kaip keista, jog nors ir nemėgstu gaminti, bet knygos ir laidos susijusios su maistu labai žavi. Net vaikystėje mėgau kaupti receptus su mintimi vieną dieną palei juos gaminti… Bet, gal tai tebuvo užuomina, jog mėgsiu gerą maistą, bet ne patį gaminimo procesą 🙂 Tiesa dabar jau gaminu kasdien, bet jei yra galimybė to nedaryti, tai aš labai džiaugiuosi 😀 Na bet gal apie knygą.

Prieš imdama šią knygą į rankas labai norėjau kažko kitokio… kitokios istorijos. Ir ši istorija buvo kaip tik tas atokvėpio desertas, kurio taip troškau.

Nuo pat pirmųjų puslapių užbūrė egzotiško maisto kvapai. Visi tie indiški pavadinimai (ryžiai su čatniu, masala, svogūnų tijalu) atvėrę duris į tą kitą, man taip mažai pažįstama pasaulį. O dar ir istorija pradedama pasakoti mažo berniuko akimis, gal dėl to ji atrodo tokia viliojanti. Juk vaikai mato ir supranta tokius mažmožius, kurių suaugusieji jau nebepastebi. Kvapai, spalvos ir garsai tiesiog apgaubia istoriją tirštu rūku, pro kurį su nekantrumu ir malonumu skverbiesi. Berniukas, Hasanas Hadžis, pasakoja savo šeimos istoriją, kaip ir kodėl jie susiję su maisto gaminimu ir kaip tai paveikia jį. Tai kelionė iš triukšmingo Mumbajaus, trumpas stabtelėjimas lietingame Londone, atradimas namų mažajame Lumjere ir galiausiai bandymas atrasti savo vietą aukštojoje Paryžiaus virtuvėje. Nuostabi istorija ne tik apie kelionę į savo svajones, bet ir į patį save.

Istorija apie tai kaip susiduria du pasauliai. Tokie skirtingi, jog net sunku suvokti – prancūziška elegancija bei rafinuotumas ir indiškos spalvos, garsai ir skoniai. Du pasauliai skiriami tik kelio. Kas laukia kai šie pasauliai susijungs?

Autorius rašo šmaikščiai ir su ironija, tad skaityti tikrai nenuobodu 🙂 Beje jei nežinote apie ką ši citata, tai čia apie Anglijos maistą. Negalėjau nepasidalinti, nes su autoriumi sutinku visu 100%. 😀

Niekada anksčiau nebuvau ragavęs nieko panašaus: visiškai beskonio, drėgno ir balto.

Istorija įkvepianti daugiau gaminti, domėtis kulinarija, bei vertinti maistą labiau kaip kūrinį, o ne tik kaip priemonę išgyventi. Knygos gale net pateikiami receptai, kurie buvo aprašomi pačioje istorijoje. Galima ne tik pasitelkti vaizduotę skaitant, bet ir iš ties paragauti “pačios istorijos”.

Apibendrinant – knyga puiki, lengvai skaitoma. Tiks kai norisi kažko lengvo, malonaus, bet su egzotiškais prieskoniais. Tad mėgaukimės gyvenimu, knygomis ir valgymo malonumu! 🙂

P.S. Turbūt žinote, jog yra ir filmas pagal šią knygą (tikriausiai dauguma jį jau matėte). Tik norėjau pasakyti, jog tai dvi skirtingos istorijos ir jei neskaitėte knygos vien tik dėl to, jog matėte filmą, tai didelė klaida 😉