Leidykla Sofoklis 2014m Vilnius 203psl. 5/5

Antroji mano skaityta F. S. Fitzgerald knyga. Pirmoji pažintis buvo be galo vykusi, tad su nekantrumu ėmiausi ir šios. Vienintelis trūkumas (juokauju aišku), jog knygos negali perskaityti vienu prisėdimu. Iš tiesų tai gali, bet kadangi čia apsakymų rinkinys, kurie be galo skiriasi, tai man po kiekvieno iš jų reikėjo pertraukos, tarsi po skirtingos knygos reikia laiko, pasakojimui “suvirškinti”. 🙂

Kadangi prie pirmosios knygos nieko neparašiau apie autorių, tai trumpai užsiminsiu dabar 😉 Susipažinkime:

Francis Scott Fitzgerald

Gimė 1896 09 24, o mirė nuo širdies smūgio vos 44 (1940 12 21).

Šis dabar plačiai žinomas 20a Amerikiečių rašytojas, nebuvo įvertintas išskirtiniais apdovanojimais, bet jo kūriniai leido jam gyventi pasiturinčiai ir priklausyti tuometinėms įžimybėms. Nuo 1920m daugiausiai laiko praleido Paryžiuje ir Prancūzų Rivjeroje, bei turėjo išskirtinių draugų, tokių kaip Hemingvėjus. Išgarsėjęs vos 23-ejų galėjo džiaugtis visuomenės dėmesiu, tačiau jo gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Nuo koledžo laikų Fitzgerald’as turėjo problemų su alkoholiu ir dėl per didelio noro gyventi plačiai ir linksmai, nuolat turėjo skolų.

Gyveno pats tokiu pat šokio ritmu, kaip ir jo kūrinių herojai aistringai, plačiai, mėgaudamasis kiekviena akimirka. Tai turbūt ir įtakojo pašlijusią sveikatą, bei ankstyvą mirtį.

Parašė daugybę apsakymų ir keletą romanų, kurie buvo plačiai žinomi jam dar gyvam esant. Neabejotinai vienas iš reikšmingiausių kūrinių – “Didysis Getsbis”. O dabar žvilgtelkim į knygą mano rankose.

“Sugautas šešėlis”

 Ši knyga, tai apsakymų rinkinys, kurį sudaro 8 istorijos. Visos kitokios, visos savaip įdomios ir įtraukiančios. Panašios jaunatvišku spindėjimu, energija, aistra, užsidegimu ir begaliniu tikėjimu meile. Ir tuo pačiu skirtingos savo pasakojimų atomazgomis, tokiomis nenuspėjamomis bei klaidinančiomis.

Kad Fitzgeraldas nuostabiai žaidžia žodžiais negalėtų paneigti niekas. Jo istorijos taip lengvai sklendi ir žodžiai taip natūraliai krinta, jog neįmanoma nesižavėti! Dėl to aš iš tiesų ir dievinu literatūrą, dėl tokių “žodžių burtininkų”, kurie net didžiausias problemas aprašydami sugeba jas pateikti kaip gražiausią pasakojimą.

Apimtas liūdesio, jautė, kaip visas pasaulio grožis užlieja jį tarytum mėnesiena ir slegia, dusina, užgniaužia kvapą, ir jis bejėgiškai blaškosi, trykšdamas jaunyste, už kurią šimtai suaugusiųjų mielai atiduotų ne vienerius gyvenimo metus.

 Šį kart visi apsakymai pasakoja labai jaunų žmonių istorijas, jų pirmuosius susidūrimus su naivia meile ir  pačiu gyvenimu. Toks įspūdis, jog autorius pats vis grįžta į tuos laikus ir vis bando iš naujo, ir iš naujo išgyventi tą nuostabų pirmosios meilės jausmą, užčiuopti tą suaugusiųjų gyvenimo pradžios užuomazgą, po kurios naivumas virsta patirtimi ir jau visam laikui pakeičia tavo suvokimą apie pasaulį. Tas dar vaikiškas idealizmas, bet jau tikras suvokimas ko trokšta tavo širdis, grožio sureikšminimas ir atkaklus tikslo siekimas. Naivu, bet be galo gražu.