Jeffrey Eugenides – Jaunosios savižudės

Leidykla Sofoklis 2018m Vilnius 320psl. 5/5

Knyga verčianti pažvelgti giliau. Pasikapstyti jaunų žmonių galvose, mintyse ir širdyse. Užgaunanti vieną iš ploniausių stygų – savižudybės temą. Tai kas gi toks išdrįsęs kalbėti apie tokį “nepopuliarų” reiškinį?

Jeffrey Kent Eugenides

Jeffrey
Kent Eugenides

Gimė 1960 kovo 8d. Detroite (Amerika).

Autorius tituluojamas kaip romanų bei trumpų apsakymų rašytojas. Iki šiol parašęs 3 romanus. Pagal pirmąjį (“Jaunosios savižudės” 1993m) yra pastatytas filmas. Antrasis (“Middlesex” 2003m) įvertintas Pulicerio premija. Trečiasis (“The Marriage plot” 2011m) taipogi sulaukė nemažo pasisekimo ir tapo ne vienų apdovanojimų finalininku.

Jeffrey Eugenides jau nuo mokyklos laikų žinojo, kad nori būti rašytojas. Jo pasirinkimui turėjo įtakos James Joyce knyga “A Portrait of the Artist as a Young Man”. Be rašymo jis taip pat ir dėsto. Dirbo ne viename universitete, o dabartinė mokymo vieta – New Jersey, kur dėsto kūrybinį rašymą.

Jaunosios savižudės

Jaunosios savižudės įtraukė nuo pat pirmojo puslapio. Penkios seserys. Protingos, žavios mergaitės. Lisbonų dukros. Visos nusižudo. Nors viskas išklojama neslepiant jau pačioje pradžioje, tai nei trupučio nemažina skaitymo malonumo. Atrodo žinai pabaigą, bet viduje vis kirba viltis, kad o gal? O gal pavyks viską pakreipti kita linkme?

Istorija pasakojama kaiminystėje gyvenančių berniukų akimis. Ne tiek mergaičių, kiek berniukų. Jų istorija, jų gyvenimai, jų matymo perspektyva ir tai kas jiems tuo metu atrodė aktualu. Tai ne seserų istorija. Jos tik istorijos dalis, tiesa pagrindinė. Mergaitės tiesiog “užburia” berniukus savo paslaptingumu ir nepasiekiamumu. O jų, pasirinkimas pasitraukti iš šio pasaulio, įstringa taip giliai, jog ir suaugę vyrai negali jų ištrinti iš atminties.

Lisbonų šeima be galo uždara, dievobaiminga ir atsiskyrėliška. Tiksliau tėvai, kurie siekia visomis išgalėmis apsaugoti dukras nuo išorinio pasaulio. Norai gal ir geri, bet mergaitėms kaip oro trūksta laisvės, saviraiškos ir tiesiog erdvės būti savimi.

Gilus ir jautrus pasakojimas, jog ne visi sugeba ištverti nesuprantančius tėvus. Paaugliams ypač svarbu socializuotis, o nepatenkintas poreikis gali iššaukti tai kas nutiko mergaitėms.

Autorius neatskleidžia kodėl būtent baigėsi taip kaip baigėsi, bet suteikia visas galimybes pačiam skaitytojui susivokti ir truputį pasukti galvą.

“Mes tik norim gyventi. Jeigu tik mums būtų leista.”

Knyga su labai skirtingais vertinimais, nuo labai prastų iki tiesiog puikių. Aš prisidėsiu prie tų laikančių knygą nuostabia. Autoriaus rašymo stilius, neeilinė tema, išlaikyta intriga ir charakteriai! Skaičiau su malonumu ir neabejoju, jog skaitysiu dar kartą.

Žaviuosi autoriais rašančiais “nepopuliariomis” temomis, temomis verčiančiomis persvarstyti savo ir kitų vertybes, įstatyti save į veikėjų vietą ir pagalvoti, o ką pati būčiau dariusi vienoje ar kitoje situacijoje. Savižudybės tema, tokia jautri, jog dauguma linkę jos nė neprisiminti, ignoruoti ir iš vis laikyti ją kažkokiu tolimu reiškiniu. O aš manau, jog apie tai reikia kalbėti ir kuo daugiau. Tokios knygos, tai kaip “spjūvis į veidą” tai neempatiškai, savanaudiškai visuomenei, kurioje gyvename.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s