Alma littera 2012m Vilnius 296psl 3/5

Knyga, kuri be proto populiari. Buvo labai smalsu sužinoti kodėl? Kas ten tokio, jog buvo metas, kai visi tik apie ją ir tekalbėjo. Net ir ant viršelio puikuojasi užrašas, jog knyga parduota daugiau nei 10 milijonų egzempliorių. Na wow, daugiau nieko nepasakysi. 🙂

Deja manęs ji nesužavėjo. Negaliu sakyti, jog ir nuvylė, nes kažko daug ir nesitikėjau. Paskutiniu metu pastebiu, jog manęs “nekabina” tos “visų dievinamos” istorijos.

Knyga kalbanti apie religiją, Dievą ir vieną be galo skaudžią istoriją (kuri manau labiausiai ir prisidėjo prie populiarumo). Dingsta maža mergaitė, o tėvas gauna pakvietimą iš Dievo susitikti. Susitikti tam, kad gautų atsakymus, kodėl taip nutiko? Kodėl pasaulyje vyksta tokie dalykai? Ir kur tuo metu žiūri Dievas?

Manau visi savo gyvenime esame susidūrę su situacijomis, ar bent jau pagalvoję, kodėl pasaulyje vyksta tiek baisybių jei yra Dievas? Ir kodėl jis tam neužkerta kelio?

Autorius pateikia konkrečius atsakymus. Ne šiaip rutulioja retorinius klausymus, bet suteikia visas trokštamas žinias. Tad neabejoju, jog žmonės ieškantys paguodos dėl netekčių, šioje knygoje randa jiems patinkančias, jų sielas raminančias idėjas (juk tokiais žmonėmis, sunkią akimirka labai lengva manipuliuoti).

Man žmogaus bandymas kalbėti Dievo vardu visada primena kičą, jei tai nėra išdirbta iki galo. Toks slidus ir “fake” reikalas. O šioje knygoje, to tikrai nėra. Taip, sutinku, jog man patiko kai kurios išsakytos mintys (už tai įvertinimas ir yra 3 🙂 ) – taip kaip autorius atriboja Dievą nuo vykstančio chaoso, kaip parodo jo esmę. Ta idėja pavaizduoti Dievą kaip tamsiaodę moterį, tikrai priverčia truputėli aplaužyti savo stereotipus. Keletas neblogų minčių, kurios privertė palinksėti galva. Bet tai ir viskas. Daugiau nieko knygoje neradau.

Todėl man nepatinka religija, – pareiškė šiek tiek sarkastiškai. Taip pat ne itin mėgstu politiką, kaip ir ekonomiką. – Jėzaus veidas pastebimai patamsėjo. – O kodėl turėčiau mėgti? Tai žmogaus sukurta siaubų trejybė.

Turiu pripažinti, jog skaitant verkiau N kartų 🙂 Autorius išties sumaniai pasirinko labai jautrią temą, o aš esu be galo empatiška asmenybė. Bet visa istorija man TOKIA “holivudiška”, jau tokia netikra, kad net pykino. O pabaiga, tai iš vis kaip iš pasakos “gyveno visi ilgai ir laimingai”…

Man pritrūko to gilumo, išjautimo, kuris taip būdingas geroms knygoms. Labai paviršutiniška.

Kaip jau minėjau anksčiau, įvertinau 3 tik dėl kai kurių minčių ir pokalbių su Dievu (tiesa tik kelių). Nieko kito ten nėra. Deja.