Maja Lunde – Bičių istorija

Leidykla Tyto alba 2017m Vilnius 407psl 2/5

Iš šios knygos tikėjausi tikrai kažko gero (ar bent jau įdomaus). Anotacija knygos gale žadėjo “kvapą gniaužiančią kovą už mūsų visų ateitį“. O aš labai mėgstu tokias kovas! Deja teko nusivilti… jokios kovos ten nerasi nei su žiburiu. Na gal jos ir būta, bet tikrai apie tai nerašoma. Ir šiaip knygos anotacija daug geresnė, nei pati knyga 🙂 Bet pradėsiu iš pradžių.

Pradžia buvo visai nebloga. Autorė piešia Tao (viena pagrindinių veikėjų iš 2098m.) asmenybę kaip protingos, išskirtinės moters, kuri nuo vaikystės pasižymėjo sugebėjimu mokytis ir troško pasiekti daugiau nei jos aplinkos žmonės. Skaičiau ir galvojau, kad va čia bus mano mėgstamo tipo moteris (mėgstu skaityti apie stiprias asmenybes).

Taip pat jau nuo pat pradžių aišku, kad veiksmas suksis apie žmonių tarpusavio santykius, asmenines vidines kovas ir šeimos ryšius. Tuo autorė tarsi parodo, jog ne istorija čia vedantysis motyvas, o žmonės ir jų vidinė drama. Kas žinoma taip pat intriguoja (jei išpildyta pilnai).

Tad pradžia buvo daug žadanti… bet perskaičius vos 50 puslapių supratau, kad istorija visiškai neįtraukė ir nesudomino. Buvo gan nuobodu skaityti. Skaičiau ir laukiau kažko tokio kas buvo žadėta, bet ko akivaizdžiai nebuvo.

Taip iš pradžių patikusi mintis, jog bus daug kalbama apie žmonių santykius nuvylė – neradau to gilumo, išjautimo ir supratimo, kurio tikėjausi.

O ir pats pasakojimas neužkabino. Nors autorė pasakojo apie tris epochas, tikėdamasi sudaryti vienos istorijos bendrą žemėlapį, bet jai akivaizdžiai nepavyko. Visos istorijos nuobodžios. Negalėčiau išskirti nei vienos kažkiek įdomesnės. Skaitant apėmė toks jausmas tarsi “braidžioji po trupinių mišrainę”. Pabarstyta vienos, tuomet truputis kitos… visiškai be kažkokios jungiančios minties ar idėjos. Norėjosi geriau vienos, bet išbaigtos ir išjaustos iki galo. Tas istorijų maišymas tik erzino. Net buvo kilusi mintis, skaityti visas atskirai 🙂 Pirmą vieną, paskui antrą ir trečią. Juk veiksmas niekaip nesisiejo tarpusavyje.

Vienintelis visų istorijų jungiklis – tai niūrumas. Ir niūrios jos ne tik įvykių eiga, bet ir emociniais išgyvenimais. Sakysite, jog knygos apie pasaulio pabaigą negali būti kitokios? Tikrai netiesa! Jos dažniausiai neša viltį, vienybės ir tikėjimo jausmą. Ar bent jau moko kažkokią pamoką. Ši man kvepėjo autorės bandymu manipuliuoti įdomia tema (bičių išnykimu), daugiau niekuo.

Neįtikino ir pačios istorijos vingiai. Vadinamoji “žūtis”, katastrofa ištikusi žemę, įvykusi palyginti visai neseniai, nepraėjo nei 50m., b et pagrindinė veikėja Tao apie tai tarsi išsiaiškina tik knygos pabaigoje. Nors pradžioje ji buvo piešiama, kaip ypatinga mergaitė besidominti mokslu ir išsiskirianti iš visų savo intelektu. Bet pasakojimo eigoje nepastebėjau jos kažkokių išskirtinių savybių. Ir visiškai neįtikėtina, kad nežinotų svarbiausių dalykų pakeitusių visos žmonijos egzistenciją. Visiškai nelogiška.

Be viso to buvo dar gan nemažai manęs neįtikinusių aspektų. Bet visų čia nevardinsiu. Paliksiu juos išsiaiškinti jums patiems 🙂 O apibendrinant pasakysiu tik, kad seniai neskaičiau tokios knygos, kur nesugebėjau rasti visiškai nieko įdomaus 🙂 Gal Jūs kažką rasite, ką praleidau aš 😉

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s