Mano vertinimas 5/5

Lietuviškąjį “Apšviestoji” leidimą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. O aš šį kart pasirinkau angliškąjį variantą.

Jau prieš kibdama į šį kūrinį buvau girdėjusi BEGALE atsiliepimų! Tas tikrai nepadeda… nes jau prieš skaitant turi susiformavusią nuomonę. Šiuo atveju mano nuomonė buvo gan skeptiška. Man visada taip – kuo kitų nuomonės geresnės, tuo man labiau norisi įrodyti, jog knyga nėra verta tokių pagyrų 🙂 Dėl šios priežasties dažniausiai stengiuosi tokių knygų neskaityti “piko metu”, o palaukti kol viskas aprims ir tuomet galėsiu atsidėti skaitymui be kažkokių primestų nuomonių. Na šį kart taip nesigavo (turiu savo sugalvotą knygų skaitymo sistemą, kurios laikausi) ir pradėjus skaityti labai jautėsi mano priešiškumas, kuris žinoma išblėso ir turiu pripažinti knyga iš ties išskirtinė. Kuo?

Tai gi knyga – ne biografija, o jaunos daug pasiekusios moters prisiminimai. Atviras pasakojimas apie šeimą, ne tradicinę, o kitokią.. šeimą, kurios teko atsisakyti savo kelyje į mokslą, kelyje į save.

Ką reiškia augti mormonų šeimoje, turint tėvą, kuriam nustatytas bijotinis sutrikimas (tiesa tai padaryta tik po daugelio metų), ką reiškia gyventi ruošiantis pasaulio pabaigai (ne šiaip apie tai kalbėti, o iš tiesų tam ruoštis). Ką reiškia gyventi be gydytojų, vaistų ir laikyti ligonines “blogio buveinėmis”. Ką reiškia nelankyti mokyklos ir patirti brolio pykčio priepuolius. Patirtis tokia apie kokią mes net nesusimąstome.

Žinoma būnant vaiku tėvų nuomonė atrodo tikriausia ir svarbiausia, bet augant pradedama dvejoti tėvų autoritetu ir pradedama ieškoti savojo kelio. Tai natūralus procesas ir visi jį praeiname. Tik vieniems lengviau išsivaduoti iš tėvų sukurto pasaulio, kitiems – sunkiau.

Gal skambės baisiai, bet tikrai “neverkiau” skaitydama šią istoriją. Mes gyvename nuostabiais laikais ir be galo geromis sąlygomis, tad mūsų gyvenimai kitokie, tačiau pasaulyje yra begalė kenčiančių, badaujančių, nesimokančių šeimų ir vaikų. Vis dar yra daugybė tautų, kuriuose yra normalu ištekinti mažas mergaites, yra tokios šalys kaip Š. Korėja kur neturi galimybės pasirinkti ar būti savimi, jei tai prieštarauja primestai nuomonei. Yra blogesnių gyvenimo sąlygų nei pastarosios istorijos.

Žinoma, vertinti ar kritikuoti žmogaus gyvenimą (biografijas ar prisiminimus) man atrodo truputį neetiška. Gyvenimas yra toks koks yra ir niekas negali pasakyti ar jį nugyvenai gerai ar visgi kažkur nepataikei į vėžias. Tad ir šį kart nesiimu to daryti. Tai yra tiesiog kitokios šeimos gyvenimo modelis, su jų pasirinktomis vertybėmis. Taip sutinku, kad gydytojų vengimas gan ekstremalus apsisprendimas, bet mano pačios močiutė niekada neidavo pas gydytojus, o gydydavosi pati ir turiu pasakyti gyveno gražų ir ilgą gyvenimą. Tad aš gal linkusi į tai žiūrėti švelniau.

Kas man pasirodė tikrai verta dėmesio, tai panagrinėti kaip tėvų auklėjimas pasireiškia vaikų tolesniam gyvenimui ir kokios žaizdos atsiveria sielose. Kaip tos žaizdos vienus sužlugdo, o kitus užgrūdina. Galima daug ką kritikuoti šios konkrečios šeimos atveju, bet negali paneigti fakto, jog 3 iš 7 vaikų turi daktaro laipsnius. Kas realiai yra WOW! Trys daktarai šeimoje yra labai daug, net ir geromis sąlygomis gyvenančioms šeimoms. O svarbiausia reikia nepamiršti fakto, jog patys save mokė! Kas veda prie kito aktualaus klausimo ar mokykla nėra pervertinama? Vaikai puikiai geba išmokti visko kas jiems yra įdomu ir aktualu. Lietuvoje tai gal dar nėra plačiai priimtina (nežinau šito, tad netvirtinu), bet UK vis dažniau vaikai yra tiesiog neleidžiami į mokyklas leidžiant jiems patiems rinktis dalykus, kurie juos domina ir yra jiems aktualūs. Beje tokius vaikus mielai priima studijuoti ir visos geriausios aukštosios mokyklos kaip Harvardas ir t.t. Kodėl? Nes tokie vaikai turi daugiau motyvacijos ir jei jau pasirinko kažką studijuoti, tai daro nes jiems to norisi, o ne dėl to kad juos kažkas verčia ar taip įprasta šeimoje.

Apibendrintai pasakysiu, jog tai be galo stipri knyga sukėlusi labai daug neigiamų jausmų ir pykčio (prisipažinsiu tokių stiprių emocijų retai kada sulauksi iš knygos). Šios emocijos kyla ne dėl smurtaujančio brolio ar fundamentalisto tėvo, o pagrindinei herojai. Pirmieji yra blogi žmonės, tad su jais viskas aišku. Bet pagrindinė veikėja, atrodo daug pasiekusi moteris, išsilavinusi, sugebėjusi “perlipti” tas šeimos sukurtas sienas, bet vis tiek vis iš naujo ir iš naujo grįžtanti į tą “pragarą” su tokiu naiviu noru visus išgelbėti…. atrodo imtum ir papurtytum ją gerai, priverstum viską permąstyti ir susivokti. Bet atmetus tuos jausmus mane žavėjo toks stiprus noras žinių ir sugebėjimas jų siekti bet kokia kaina. O čia ir vėl grįžtama prie to tėvų ir vaikų ryšio – kad ir kaip tėvai blogai elgtųsi su vaikais, jiems vis tiek svarbiausias – tėvų pripažinimas, meilė ir šeima. Kai pagalvoji, tai tas ryšys nepaprastas! Kaip vaikams reikia tų tėvų…ir visai nesvarbu kas jie, nesvarbu ką padarė ar ko ne… Tai yra šie kertiniai klausimai, kurie mane šioje knygoje labiausiai palietė.