Leidykla Alma littera dvi pirmąsias knygas išleido 2017m ir dvi paskutines 2018m:

1. “Nuostabioji draugė”
2. “Naujoji pavardė”
3. “Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka”
4. “Istorija apie prarastą mergaitę”

Elena Ferrante – autorė (o gal autorius), kurios tapatybę žino tik leidykla, bet saugo po devyniais užraktais. Visas pasaulis dėl to suka galvą, nors man atrodo, jog jei žmogus nori rašyti prisidengęs slapyvardžiu – tai yra jo teisė. O skaitytojams tai juk neturi reikšmės. Pirmoji jos/jo knyga pasirodė dar 1992m, bet populiarumo sulaukė būtent Neapolio saga. Nors dabar turbūt netruksime sulaukti ir kitų verstų į lietuvių kalbą autorės darbų. 🙂

Tai gi, garsioji Neapolio saga, užbūrusi daugybę skaitytojų, tame tarpe nepalikusi abejingos ir manęs. 🙂 Apie ką ji?

Dvi mergaitės. Dvi draugės. Elena ir Lina. XXa. Skurdus Neapolio kvartalas. Istorija prasideda kai šešiasdešimtmetė Lina dingsta. Ne įprastu būdu, bet tokiu kai apie tą žmogų nelieka jokių pėdsakų: nei drabužių, nei batų, nei nuotraukų ar dokumentų. Dingo taip kaip ir elgėsi visą gyvenimą – neįprastai. Elena tai sužinojusi pasiryžta parašyti knygą tam, kad draugė nebūtų pamiršta.

Pirmoji knyga “Nuostabioji draugė” (4/5), tai mergaičių vaikystė ir paauglystė. Subtiliai atskleidžiamos vaikystės dramos, noras patikti, būti mėgstamai susimaišęs su pavydu, konkurencija, noru būti gerbiamam, bet tuo pačiu tai ir apie draugystės svarbą bei atsidavimą.

Abi mergaitės tokios skirtingos ir jų draugystė tokia išskirtinė, tad pagauna skaitytojo dėmesį ir nepaleidžia. O galimybė nusikelti į nepasiturintį Neapolio kvartalą, kurio gatvėse tvyrantis smurtu toks natūralus, jog net nekyla minčių, kad gali būti kitaip. Tikros emocijos, vaikystės ir paauglystės rūpesčiai atskleisti taip tikroviškai ir įtaigiai, kad nesuabejoji tuo nei minutei. Mane įtikino 🙂

Man labai patiko Elenos sugebėjimas ir troškimas mokytis. Tiesiog įkvepiantis!

Griebiausi vidurinėje mokykloje išsiugdytos drausmės: mokydavausi visą popietę, net iki vienuoliktos vakaro, o paskui nuo penktos iki septintos ryto, kol reikėdavo eiti mokyklon.

Nuo šio sakinio žinojau, kad Elena bus mano mėgstamiausia veikėja 🙂 Be proto mėgstu disciplinuotus žmones (gal, kad pati mokyklos metais tokia buvau, o ją baigusi niekaip nebesugebėjau prie tos tvarkos grįsti, Vis dar svajoju vieną dieną įveikti save) 🙂 Ir ne tik mokymosi disciplina buvo įkvepianti, bet ir mergaičių nuolatinis siekis kažko pasiekti, kad tik ištrūkti iš to užburto skurdo ir smurto rato.

Antroji knyga “Naujoji pavardė” (3/5) tai jaunystės šėlionės. Dvi draugės tęsia savo gyvenimus tiek kartu, tiek ir atskirai. Ši knyga man pasirodė silpniausia. Kodėl? Nes perskaičius vos šimtą puslapių pradėjo varginti tas nuolatinis draugių kažkoks slaptas konkuravimas. Toks persmelktas pykčio ir paniekos. Net kilo minčių ar tikrai draugystėje, kuri vis dar tęsiasi gali būti tiek neigiamų emocijų?

Dar viena vieta, kuri pasirodė “perspausta”, tai vienos iš pagrindinių herojų tobulumas. Lina – pati protingiausia, pati gražiausia, sugebanti rasti absoliučiai visus sprendimus ir net vadovauti viskam prie ko tik prisiliečia. Tokia išaukštinta, nors ir kovojanti su savo vidiniais demonais. Šioje vietoje man pasirodė per daug to viso tobulumo.

Trečioji knyga “Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka” (5/5) Vidutinis amžius. Istorija prasidėjo labai liūdna nata. Atrodo po nerūpestingos vaikystės, aistringos jaunystės prasidėjo tikrasis gyvenimas. Pradžia nenuteikia labai teigiamai ir skaityti buvo “sunku”.

Ši knyga labiau apie laisvę, laisvę ištrūkti iš pasaulio, kurį tau suteikia tėvai bei aplinka. Augti, tobulėti ir siekti savo akimis “neįmanomo”, nusimesti stereotipus, etiketes ir išlysti iš savo šešėlių.

Daug to meto politinės kovos, bet tai tik antraeilė scena, kurios šviesoje jauna mergina ieško savęs. Vis dar ieško. Ši dalis nepriekaištinga! Išryškina visus charakterius iki skaidrumo, parodo tikruosius juos, tarsi apšviečia ryškia spalva ir išgrynina. Veikėjai taip puikiai atskleisti, kad likau sužavėta! Be galo patiko ši knyga!

Ketvirtoji ir paskutinė knyga “Istorija apie prarastą mergaitę” (5/5) tai tarsi viso gyvenimo finalas, kai sudėliojami visi taškai į vietas. Ir kai jau atrodo, jog niekas nustebinti nebegali, gyvenimas vis dar sugeba sukrėsti ir papurtyti.

Apibendrinant – Neapolietiška saga mane tikrai pakerėjo. Aprašoma draugystė ne tradicinė, ne ta kur dvi draugės neišskiriamos, o unikali, kitokia. Nors kartais ir sunku patikėti, kad tokios draugystės gali išlikti, bet tuo knygos ir žavios – nenuspėjamumu ir viską atleidžiančia draugystės galia.

Autorė kalba apie žmonių ryšius, santykius ir jų “susikirtimo bei iširimo taškus”. Kiek įtakos turi mūsų gyvenimo kelyje sutikti asmenys mums ir aplinkai. Tai knygų serija verčianti permąstyti ir savo gyvenimo vingius.

Kiek įdėta gyvenimo! Miesto! Istorijos, kultūros ir politikos! Bet viskas taip tikra! O ta dviejų mergaičių draugystė tokia nepaaiškinama, erzinanti, bet tuo pačiu taip įsirėžusi į atmintį.

Visa saga įtraukianti, giliai paliečianti, jaudinanti ir sukrečianti. Nuostabi! Iš tų, kurias galima skaityti lėtai ir mėgautis, bei tokia kurią gali skaityti ne vieną kartą ir vis atrasti kažką naujo.