Leidykla Sofoklis 2018m Vilnius 188psl. 5/5

Knyga, kurios nesinori skaityti vakarais… bet tuo pačiu ir labai norėdamas nerastum geresnio laiko jai! Sveiki atvykę į makabrišką ir mistišką kelionę per Lotynų Ameriką. Tiesa čia “laiminga pabaiga” neegzistuoja (šioje vietoje reiktų kraupaus visa apimančio juoko) 😀

Mariana Enriquez (Argentinos rašytoja) dovanoja dvylika šiurpių apsakymų, kuriuos skaitant panyri į tokią tamsą, kad nori ar ne ji persiduoda skaitytojui. Istorijos tarsi atgyja šešėliuose ir priverčia nejaukiai pasijusti net savo paties namuose, o iš lauko iki tol sklidę niekuo neįprasti vakaro garsai virsta įaudrintos vaizduotės blogiu alsuojančiais virpesiais.

Lotynu Amerika tokia tolima mums, ne tik savo geografiniu atžvilgiu, bet ir visu kuo kitu – temperamentu, pasaulio pajutimu ir egzistavimo suvokimu. Visiškai kitas pasaulis, toks tolimas, svetimas ir nepažįstamas. Galvoje netelpanti kultūra, kuri savo svetimumu mums turbūt ir sukelia tokį siaubo pojūtį. Net neabejoju, jog vietiniams tai nėra kažkas nesuprantamo, tai jų kraujyje, legendose ir pasakojimuose. Mums tai kaip puikiai išgalvotos istorijos, kurios perkelia į tolimą ir neišvaikščiotą žemę.

Nors iš pirmo žvilgsnio visi pasakojimai atrodo kaip neaprėpiamos vaizduotės vaisius, tačiau kiekvienoje jų slypi tikros ir realios nūdienos problemos, tokios kaip skurdas, politika, nusikalstamumas, net ir aplinkos tarša. Atidžiau pažiūrėjus atsiskleidžia visa puokštė visuomenės supuvimo atspalvių ir ko gero tai toli gražu nėra praeitis.

Man išties paliko įspūdį kaip autorė sugeba įlysti į visuomenės, besimurkdančios tame tamsos ir blogio liūne, giliausių paslapčių kertelės. Ir tikrai ne tam, kad parodyti tent esant pasislėpusią tiesą. Tame siaubo chaose jos jau senai nėra! Tiesiog parodo kaip kiekvienas stengiasi gyventi taip kaip išmano, o kas pavargsta stengtis, tiesiog atsiduoda tam siaubo demonui.

Nuostabi knyga! Daug apie pačius apsakymus nekalbėsiu, nes visai nenoriu atskleisti kas laukia juos skaitant. Man būtent tas nežinios faktorius turėjo didelę reikšmę, todėl ir pats pirmasis apsakymas “Murzinas berniukas” įstrigo labiausiai. Nesakau, kad paskui jau kai perpranti autorė stilių neįdomu skaityti, tikrai ne. Tiesiog tas nežinios kas tavęs laukia ir makabriškumo derinys – labai galingas 🙂