Dominica Radulescu – Traukinys į Triestą

Leidykla “Briedis” 2014m Vilnius 334psl 3.5/5

Su šia knyga atkeliavo daug pirmų kartų: pirmoji mano skaitoma leidyklos “Briedis” knyga; pirmoji knyga rumunų autorės; pirmoji apie pačią Rumuniją; pirmoji apie komunizmą. Žodžiu, visada įdomu patyrinėti sritis, kurių iki šiol nelietei.

Knygoje pagrindinį vaidmenį atlieka Mona, gyvenanti kartu su tėvais Rumunijos sostinėje Bukarešte. Visa istorija rutuliojasi pradedant Monos jausnystės dienų atostogomis Karpatų papėdėje ir keliauja per kelias šalis kol pasiekia galutinį kelionės tašką – emigracija Jungtinėse Valstijose.

Jauna mergina gyvenanti komunizmo nualintoje šalyje atranda savo gyvenimo meilę – paslaptingą vaikiną, kaltą dėl ankstesniosios merginos žūties. Tačiau ar ši dviejų jaunų žmonių meilė tokia stipri, jog įveiktų virš jos sklandantį priespaudos ir baimės šešėlį? Ar jos užteks tam, kad du žmonės galėtų gyventi kartu?

Deja, Mona neatlaikiusi įtampos ir nuolatinio nepritekliaus ryžtasi palikti savo gimtinę ir paslapčia bėgti į Ameriką – svajonių išsipildymo šalį, kuri toli gražu nelaukia išskėstomis rankomis.

Tai sunkaus gyvenimo paveikslas, kurį teko patirti ne vienam gyvenančiam tuometiniu laikotarpiu (apie 1980m) ir tuometinėmis sąlygomis. Autorė puikiai perteikia atmosferą, kuri kankino ir alino ne vieną tautą.

Tiesa apie šią istoriją kalbėti gan sunku, nes toks jausmas, kad knygoje be galo daug pačios autorės, jos išgyvenimų ir jos priimtų sprendimų. O tai, kaip ir kalbėti apie biografijas, man nesinori, nes niekas neturi teisės kritikuoti žmogaus gyvenimo istorijos (na nebent tai akivaizdus nusikalstamo gyvenimo vedimas 🙂 )

Kas be galo sužavėjo – tai pagrindinės herojės giminės moterų istorija (tetų, močiučių ir t.t.). Visos be galo tvirtos moterys – drąsios, ištikimos sau ir savo šeimai. Ir autorė perteikia tas istorijas su tokia meile ir tokia pagarba, jog skaitydama negalėjau nustoti žavėtis.

Kas nelipo prie širdies – tai pati pagrindinė veikėja ir jos “didelė” meilė. Neįtikino manęs ta meilė. Visą laik dvelkė kažkokiu netikrumu ir rodosi menkiausiam įtarimo šešėliui užklupus Mona buvo pasirengusi jos atsisakyti. Ką beje galiausiai ir padarė pabėgdama iš šalies ir net neužsiminusi apie tai savo ale “brangiausiam” žmogui (beje net būdama toli ir saugi, ji net nebandė su juo susisiekti ir sužinoti ar jis bent gyvas ar ne). Šioje vietoje ji iškilo kaip visiška savo giminės moterų priešingybė, kuriomis ji taip žavėjosi ir kuriomis žavėjausi ir aš. Mona pasirodė, kaip savanaudė, kuri buvo su vaikinu, tol kol jai buvo patogu.

O jei jums atrodo, kad aš klystu, tai labai laukiu komentarų 😉

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s