Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 384psl 4/5

“Šnabždėtojas” – knyga, kurią skaitė tikrai nemažai žmonių ir daugumos nuomonė, jog knyga puiki! Ir tai vienas iš tų retų atvejų, kai aš ją skaičiau su visais kartu ir kartu su visais ja žavėjausi! Įdomu, jog istorijos gimimą paskatino autoriaus sūnus papasakojęs, jog kartą žaidė su berniuku grindyse (šiurpu, tiesa?). Tikrai neveltui “Šnabždėtojas” – mistinis trileris, kuris vietomis priverčia pasijusti nejaukiai net ir savo namuose.

Pati istorija prasideda nuo neaiškiomis priežastimis rasto mirusio berniuko ir nors knygos pradžia linksta į detektyvinę pusę, vėliau į pagrindinią sceną iškyla tėvo ir mažo berniuko santykiai, kurie mano žvilgsniu žiūrint ir yra pagrindinis knygos ramstis. Kad ir kas vyktų aplink, kad ir kaip įvykiai klostytųsi – tėvo ir vaiko ryšys iškeliamas aukščiau visko.

Mirus berniuko mamai, tėvas niekaip neranda būdo suartėti su sūnumu. Priima sprendimą persikraustyti ir atvyksta į miestelį, kuriame vyksta kažkas negero, kažkas paslaptingo ir kraupaus. Pati pasakojimo pradžia tiesiog persmelkta siaubo vizijų (mano vaizduotė labai laki 😀 ) tad net galvojau, kad vakarais šios knygos skaityti negalėsiu, bet tai buvo tik pirmoje knygos pusėje. Įpusėjus knygai tas mistiškumas išgaruoja, tačiau aš kaip tik dėl to nudžiugau, o kai autorius galiausiai viską sudėliojo į logikos rėmus – aš iš vis likau sužavėta.

Gavosi tarsi dviejų pasaulių sujungimas – tiek mistiškojo, tiek realaus. Ir ta plona riba, kurią autorius taip puikiai atskleidė yra labai subtili. Dauguma renkasi rašyti arba pasinėrę į fantazijų pasaulį, arba griežtai jį atmeta. O šioje knygoje autorius puikiai sužaidė “abiem frontais”. Man be galo patiko!

Šiuos Frenko Karterio žodžius jis prisiminė lėtai ir atsargiai eidamas per apleistą lauką, pasišviesdamas žibintuvėliu, tiesiai į savo juodą kaip derva širdį.

Apibendrinant: Įtraukianti istorija, mistinės nusikaltimo priežastys, tėvo ir sūnaus ryšys, bei logiškas pagrindimas – štai kas mane labiausiai sužavėjo.