Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 384psl 5/5

Būna gerų knygų ir būna tokių, kurios paliečia pačią širdį, kažką suvirpina ir tas jausmas neišblėsta dar kuris laikas.. Būna rašytojai sako, kad rašo sau, bet būna tokių, kurie išties atveria save pasauliui. Ši knyga NUOSTABI!

Jau pati pradžia užburianti ir ne todėl, jog autorius į pasakojimą įtraukia ir mistinius veikėjus, tokius kaip velniai bei raganos, bet jausmingumu, atvirumu ir be galo gražiu poetišku rašymo stiliumi.

Nes tik ten, ant medinio suolo viršutiniame ligoninės aukšte, išgirdau baigiantis savo vaikystę. Tik ten išgirdau manyje iš naujo nusistatančius laikrodžius. Taip pat ir išsiskyrimo laikrodį. Dabar laikas persiskyrė į dvi dalis, vaikeli mano: viena dalis skuba pirmyn, antra velkasi iš paskos. Ir tai gąsdina. Taip gąsdina, jog sėdžiu naktimis prie tavo lovytės ir verkiu.

Tad apie ką ši istorija…

Pasakojimas prasideda porai atvykus pasiimti naujagimio iš ligoninės. Pati pradžia mane nustebino ir suabejojau ar aš gerai supratau kas vyksta. Net grįžau skaityti dar kartelį, nes pagalvojau, jog kažką praleidau… Tuomet kai supratau, kad kalba eina apie dviejų vyrų porą, dar kartelį atsiverčiau knygos anotaciją, nes buvau tikra, kad šis faktas neparašytas. Ir iš tiesų, niekur nerašoma, kad knyga ne apie tradicinę porą. Na yra užuomina, bet ji tikrai nekrinta į akis. Tad man istorija gavosi kaip ir su siurprizu 🙂

O juk visiškai nesvarbu kokia ta pora, juk svarbiausia žmogus ir jo jausmai. O šioje knygoje pilna emocijų, troškimų, svajonių ir vidinės drąsos siekti savo.

Pagrindinis herojus Asafas veda skaitytojus ne tik savo gyvenimo vingiais, bet ir savo tėvo, senelio ir vieno be galo artimo sielai žmogaus – Mašiacho (kas juos sieja sužinosite perskaitę knygą 😉 ).

Daug kapstomasi po žmogaus sielos kerteles ieškant išsigelbėjimo iš vienatvės gniaužtų. Tai tarsi kelionė žmogaus jausmų kanalais kartas prisišvartuojant viename krante, o kartais sustojant ir didesniame uoste.

Tavo siela uždara. Kaip šitaip rasi savo dėdę?

Visas kūrinys, tai tarsi odė tėvų ir vaikų santykiams, iškeliant visus nesusikalbėjimus, neišsikalbėjimus, nesusipratimus… tarsi atskleidžiant uždangą ir parodoma kas slepiasi viduje, kas taip ir nebuvo išsakyta. Sūnaus ir tėvo tyla, kurios neperžengė nei vienas, nors abiejų sielos rėkte rėkė. Begalinė meilė svarbiausiam žmogui – mamai. Ir suvokimas, kad tokio žmogaus savo sūnui tu pats negali “padovanoti”. Tai jautraus berniuko, jautraus vyro santykis su gyvenimu ir su artimiausiais žmonėmis.

Knygoje gan nemažai veikėjų, kurie pasimetę tarp laiko ir erdvės. Kai kurių keliai susikerta, kitų ne, tačiau likimuose yra bendrų išgyvenimų, panašių įvykių. Kartais net apima jausmas, kad toks daugiasluoksniškumas, tai gerai užmaskuota vieno žmogaus istorija.

Man labai patiko vienas veikėjas – Ido. Iš pirmo žvilgsnio savimyla, mažakalbis ir racionalus, bet viduje be galo mylintis, rūpestingas ir su geru humoro jausmu, kuris pasireiškia ne tiesiogiai, o mažomis užuominomis ir labai subtiliai.

Autorius nevengia ir ironijos, kas automatiškai kūrinį nuspalvina linksmesnėmis spalvomis.

Pagaliau pasirodžius žaliajam ženkliukui, senelės Šamsi veidą užlieja laimės šviesa. O, tai laimingiausios jos akimirkos! …. patogiai atsisėda apdriskusiame žydrame fotelyje, nutaiso ypatingą Monos Lizos šypseną ir pradeda laukti jo – žaliojo ženkliuko. O, tuoj prasidės didysis jos spektaklis!

Knyga pilna nuostabių minčių, kurias taip ir norisi persirašyti!

Kai ko nors nori, tavyje skamba nuostabi melodija. Visada žinai, ko trokšti. Ne visada turi drąsos tai įgyvendinti. Todėl klausaisi kitų žmonių patarimų. Bet juk jie tos melodijos negirdi! Neklausyk kitų, sūnau. Kai turėsi svajonę, ištiesk ranką ir paliesk ją!

Žiauriai geras pamokymas kaip kovoti su vaikų nepaklusnumu – juos mylėti!

Mane ši knyga tiesiog sužavėjo! Kiek joje meilės! Tai istorija, kurios nesinori greitai skaityti… norisi kvėpuoti tuo pasakojimu, mėgautis… tarsi sugerti jį visą!