Hans-Dieter Otto – Pamišę karaliai

Leidykla Alma littera 2015m Vilnius 248psl 4/5

Dar viena istorinė knyga į mano perskaitytų sąrašą. Tikrai nesiginčysiu, bet geras istorines knygas aš tikrai mėgstu, o viena iš tokių yra ir ši Hans-Dieter Otto knyga “Pamišę karaliai”.

Knygoje glaustai aprašomos 9 valdovų gyvenimo istorijos – Kaligula (12-41m.), Neronas (37-68m.), Prancūzijos karalius Karolis VI Mylimasis (1368-1422m.), Anglijos karalius Henrikas VI (1421-1471m.), Ispanijos karalienė Joana Kastilietė (1479-1555m.), Švedijos karalius Erikas XIV (1533-1577m.), Danijos karalius Kristijonas VII (1749-1808m.), Anglijos karalius Jurgis III (1738-1820m.) ir Bavarijos karalius Liudvikas II (1845-1886m.).

Visi jie nors ir išsibarstę skirtinguose laikmečių epochose, bet visus vienija vienokia ar kitokia psichikos liga. Žinoma, sunku susidaryti tikslų vaizdą kas vyko anksčiau, kai ne visi šaltiniai yra teisingi, bet manau istorikai atliko tikrai puikų darbą, o šios knygos rašytojas skaitytojui pateikė puikiai parašytą, lengvai skaitomą ir tikrai įdomų kūrinį.

Labai smalsu buvo žvilgtelti į jau gerai žinomų istorijos veikėjų gyvenimus iš arčiau ir iš tokios pozicijos, kai nagrinėjama tik tai kas galėjo turėti įtakos ar vienaip, ar kitaip buvo susiję, su šių valdovų psichologinėmis negaliomis.

Tiesa, dauguma iš jų per gyvenimą spėjo nuveikti ir tikrai nemažai gerų darbų, tad tikrai kai kurių skaitant buvo gaila. Gaila, kad jų likimai taip susiklostė.

Šioje knygoje nepateikiama versija, kuri labai populiari nūdienai, jog dauguma tokių ligų atkeliavo būtent dėl kraujomaišos. Ši tema neliečiama. Autorius labiau stengiasi atskleisti herojų vaikystę ir šeimyninę padėtį, kuri jo suvokimu buvo vienas iš svarbiausių kabliukų palikusių gilių rėžių pasąmonėje, vėliau būtent išsirutuliojusių į beprotybę. Dar prie viso to prisideda žinoma nežmoniškas spaudimas, kai jauniems žmonėms (dar net žmoniškai nespėjus išaugti iš vaikystės) užgriūna atsakomybė už visą šalį.

Man skaitant tokias knygas visada ateina mintys, jog esu be galo laiminga, kad negimiau kokia princese, nes jų gyvenimai, kad ir apsupti prabangos, dažniausiai nulemti nelaimingai meilei, vienatvei ir milžiniškai atsakomybei už milijonus gyventojų. Nenuostabu, jog dauguma nesusitvarko ir palūžta.

Tiesa yra atvejų kai karaliai dėl netinkamo ar ekscentriško elgesio yra paskelbiami nesuvokiantys realybės, tam kad būtų galima juos pašalinti iš kelio. Šioje knygoje autorius taip pat pateikia keletą tokių teorijų, o kaip buvo iš tiesų niekas dabar jau nepasakys.

“Net pažeminimai, kuriuos būdamas vaikas turėjau iškęsti, tebedegina iki šiol tarsi atviros žaizdos <…>. Iš tiesų yra didelė nelaimė būti tokiam, koks esu <…>. Didžioji dalis to, kas aiškinama kaip nevisprotystė, iš tikrųjų yra perdėtas jautrumas. Dažnai piktdžiugiškai duodama suprasti arba net atvirai sakoma, kad aš esąs kvailys. Gal tikrai esu <…>. “

Liudvikas II

Pabaigai. Tikrai verta dėmesio knyga jei domitės istorija. Man labai patiko. Ši knyga tikrai liks mano asmeninėje bibliotekoje ir tikiu, kad atsiversiu dar ne kartą.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s