Leidykla Briedis 2018m Vilnius 302psl. 1/5

Štai ir antroji knyga, kuriai šiemet skiriu žemiausią įvertinimą. (Pirmoji buvo Leidyklos Balto išleista knyga “Blogos mamos dienoraštis”). Tad pradėjau metus su nesėkmingu pasirinkimu ir neišvengiu metų pabaigos, taip pat prašaudama pro šalį.

Iš kart noriu pabrėžti, jog mano vienetas yra skiriamas todėl, kad autorė yra ne tas žmogus iš kurio galiu ko nors išmokti asmeniškai aš. Mūsų suvokimas apie tam tikrus dalykus yra kardinaliai skirtingas. Tad skaitydama jaučiau jog tiesiog švaistau savo laiką.

Tikiu, jog pasaulyje yra žmonių, kuriems ji gali padėti ir ši knyga tikiu galbūt padėjo, bet aš asmeniškai nei vieno tokio nepažįstu. Tad apie viską iš pradžių.

Autorė rašo savo blogą, apie tai kaip iš be galo persidirbusios moters tapti normalia mama, kuri prisimena, kad turi dar ir vaikus, o ne tik darbą (tiksliau labdaringą veiklą – kas iš tiesų yra didžiulis skirtumas, nes dirbti tam, kad išlaikyti šeimą yra vienas dalykas, o užsiimti labdaringa veikla ir ale vaizduoti, kad esi be galo užimta, jau kas kita).

Pirmasis skyrius ir autorė pradeda kalbėti spėkit apie ką? Apie vaikus? Ot ir ne! Apie Dievą… esu iš tų, kurie nemėgsta kai kišamas Dievas. O čia situacija – moteris (mama) apsikrovusi labdaringa veikla, nesusidėlioja prioritetų ir neskiria laiko niekam išskyrus darbą (primenu, tai mama). Ir tuomet nei iš šio, nei iš to, vieną dieną jai “trenkia kaip žaibas” suvokimas, kad ji gyvena neteisingai. Ir ką ji pirmiausia padaro? Sakysite, dabar jau tikrai pradeda nuo vaikų? Oj, ir vėl ne! Ji pradeda nuo Dievo, nes juk pirma reikia atsigręžti į jį, o vėliau jau kaip ir visam kitam eilė ateis. Rimtai??? Aš tai gal siūlyčiau pradžiai pasakyti kai kuriems darbams ne, persiskirstyti savo vertybes ir eiti pabučiuoti savo vaikus, o ne nuo Dievo pradėti. Man tai asocijuojasi su savo atsakomybės perkėlimu kažkam kitam (šiuo atveju Dievui). Žodžiu pradžia nelabai, nelabai…

Po tokios nekokios pradžios autorė pasakoja savo istoriją ir pateikia po kiekvieno skyriaus tarsi pratimus ir pasiūlymus, kaip reiktų grįžti į tikrųjų vertybių ir kokybiško laiko su šeima kupiną gyvenimą. Tiesa, dauguma temų man asmeniškai pasirodė nenaudingos, nes tokių problemų aš tiesiog neturiu, kaip pavyzdžiui: tvarkymasis kasdien – autorė pasakoja tokio darbo bereikšmiškumą kas man ir taip savaime aišku, nes tai visiškas laiko švaistymas jei tai darai kas dien. Arba pamokymai kaip įtraukti vaikus į namų ruošą. Mes kažkaip visada viską darom kartu, tad tokia problema pas mus tiesiog neegzistuoja.

Sekantis erzinantis aspektas – tas pats per tą patį… toks įspūdis, jog autorė turi vieną žinią, kuri yra – Šalin telefonus ir darbus, juk svarbiausia kas yra jūsų gyvenime yra jūsų šeima! Su šia tema viskas puiki. Bet ji daugiau ir neturi ką pasakyti, tad visa knyga, tai kalbėjimas tą patį vėl ir vėl, ir vėl. Iš dalies gali sutikti, kad tai gali būti daroma specialiai, jog įkalti žmonėms į galvas šią auksinę tiesą, bet šiuo atveju man pasirodė kitaip.

Dar vienas nusivylimas – tai autorės rašymo stilius (arba tokio nebuvimas). Rašyti knyga ir tinklaraštį tai du skirtingi dalykai ir tikrai ne visi blogeriai gali rašyti knygas, o tai yra puikus to įrodymas. (Šioje vietoje dar žadėjau pateikti to pavyzdį, bet rašant atsiliepimą persigalvojau, nes ir taip per daug išsiplėčiau manau 🙂 ). Pasakysiu tik tiek, jog skaitant šią knygą, apima jausmas, kad skaitai silpnai parašytą mokinio tekstą. Skaitymo malonumas galutinai negyvas guli kažkur patvorį 😀

Apie tai, jog autorė prieštarauja pati sau – manau net negaliu to pavadinti erzinimu, tai visiškas fiasko. Ji eskaluoja, kad nori lėto gyvenimo čia ir dabar, bet daug kur gali pastebėti, jog ji ir savo teigiamuose pavyzdžiuose neišvengia bėgimo. Tai ar čia nemokėjimas tiesiog raštu perteikti, tai ką nori ar ji tiesiog pati nesupranta, kad ne taip toli ir tepabėgo nuo pradinio savo taško. Pateiksiu vieną pvz. Sugalvoja su visa šeima važiuoti žvejoti ir pasakoja, jog tam, kad negaišti brangaus laiko šukavimuisi, tiesiog užsimaukšlina kepures ant galvų ir išlekia pro duris. Tai palaukit! Kalbama apie lėtesnį gyvenimą dabar ir čia, bet iš pavyzdžio matosi, kad net eilinė išvyka jiems kažkoks bėgimas, nes na sutikit, susišukuoti nereikia pusvalandžio 🙂 Ir čia tik vienas iš pavyzdžių.

Ir galiausiai prieinu prie vietos, kurioje supratau, kad nesugebėsiu baigti skaityti šios knygos, nes nebegaliu gaišti savo brangaus laiko, apie kurį vis kalba autorė, žmogui kurio mintys paguldžius karščiuojantį vaiką:

Skubiai pabučiavau dukrą į žandą, labiausiai trokšdama tuoj pat grįžti į lovą, – bent toks buvo planas.

Po to dar rašo, jog masažavo vaikui pilvuką net 30 sekundžių kol pavargo ranka. Na atsiprašau, tai ne žmogus iš kurio aš noriu kažko išmokti. Kad ir kaip pavargusi būnu, bet jei mano vaikas serga, kad ir vidury nakties, man visi miegai išsilaksto, o ne galvoju kaip čia greičiau prasmukti į lovą….

Apibendrinant. Ši knyga skirta tiems kas yra įsisukę į užimtą darbotvarkę ir niekaip nebeišsikapsto iš jos, tiems kas vis praleidžia vaikų pasirodymus mokykloje, nes visada yra pažadas, kad “kitą kart būtinai spėsiu”, tiems kas per savo chaotišką gyvenimą pamiršo kas yra vaivorykštė ar pasivaikščiojimas vakarais. Bet jei po teisybei, kad ir kiek tarp savo pažįstamų bandžiau atrasti tokių (o yra tokių užkietėjusių darboholikų, kad vaje vaje 🙂 ), bet nei vieno neprisiminiau tokio, kam galėčiau rekomenduoti šią knygą 🙂

Aš pati iš šios knygos tikėjausi visai ne to. Aš ieškojau kokių įdomių pasiūlymų, kaip kūrybingai ar kokybiškai leisti laiką su vaikais. O čia visa knyga apie tai kaip darbams pasakyti ne ir tiesiog būnant su vaikais juos mylėti.