Leidykla Obuolys 2019m Kaunas 716psl 4/5

Privalomojo skaitymo sąrašas… ne visada toks, kurį mielai skaito mokiniai. O ir “Altorių šešėly” knyga, kuri ne visiems lengvai pasiduoda perkandama. Aš, tiesa, mokykloje jos neįveikiau, tad buvo smagu duoti knygai (arba sau 🙂 ) antrą šansą.

Prieš pradedant pažintį su Vincu Mykolaičiu-Putinu teko nemažai apie šį jo kūrinį diskutuoti, tad prisidėjo didelis spaudimas iš šalies – tikrai labai daug žmonių (tame tarpe ir mano mėkstamų knygų apžvalgininkų) pasisakė, jog tai viena iš jų mylimiausių knygų. Su tokia neeiline nuomone pradedant kūrinį, tikrai sunku nedėti į jį daug vilčių ir tas nuolatinis dzinksėjimas galvoje “Na tai kur čia tas stebuklas, kur jis?”visai nepadėjo. Nepaleido manęs šis jausmas vos ne iki pat pabaigos, o ši ėmė ir nustebino. Bet apie viską iš pradžių 😉

Pradžia ėjosi labai lėtai bei sudėtingai ir netik todėl, kad istorija nelabai sudominanti, bet ir tema vystoma gan lėtais žingsniais, tarsi įsivažiuojant, pagaunant pageitį ir vis labiau įsukant į greitėjantį pagrindinio veikėjo gyvenimo tempą.

Pirmieji Liudo Vasario žingsniai kunigo profesijos link. Svarstymai, abejonės, blaškymasis tarp tėvų svajonės ir savo literatūrinio potraukio. Protui sakant vieną, o širdžiai linkstant prie tikrojo pašaukimo – kūrybos. Ar gali sutilpti viename kūne poetiška siela, mylėti trokštanti širdis ir asketiška kunigo profesija? Tas milžiniškas skirtumas aiškiausiai matomas paliečiant moters vaidmenį.

Seminarijos gyvenimo įtakoj kunigo ir moters santykiai klojasi į tokią schemą: religiniame kulte – moteries garbinimas, kasdieniniame gyvenime – moteries neigimas; poetinėse jaunystės svajonėse – moteries idealizavimas, prozinėj gyvenimo realybėj – moteries niekinimas.

Liudas kitoks nei kiti – uždaras, linkęs į savęs savianalizę, viską apsvarstantis daugybę kartų ir tik tuomet pasiryžtantis. Labai patiko jauno žmogaus siekis būti naudingu Lietuvai, gal ir kiek idealistiškas, bei vaikiškai naivus, bet be galo nuoširdus; tas patriotinis požiūris – lavintis ir dirbti Lietuvai. Toks tolimas ir nepanašus į šiuolaikinio jauno žmogaus svajones.

Kai į sceną įžengia moteris, viskas tampa daug įdomiau 🙂 Pakvimpa nuodėme, aistra – ir šie moterų “prisilietimai” prie kunigo sielos veda jį kančios, bet tuo pačiu ir išsilaisvinimo link. Tai pagrinde dvi svarbiausios knygos ašys – kunigo ir poeto priešprieša bei kunigo ir vyro norinčio mylėti kova. Visa knyga, tai vidinė savianalizė su savimi ir tikrojo sąvojo kelio paieška.

Kas dar tikrai labai patiko? Nerealiai gražiai parašytas kūrinys, išdirbtas iki pačių smulkmenų, įsigilinta į visus charakterius lygiai tiek kiek reikia. Net ir tie gamtos aprašymai, kurie mane “atstūmė” mokyklos metais, dabar visai neerzino, o kaip tik labai praturtino ir eidami šalia veikėjų pridėjo tarsi kokio gaivumo.

BET. Bet tikrai buvo tokių minusų, kurie kliudė skaityti. Pirmasis, jog manęs “nepalietė” pati tema – kunigų luomas ir jų niuansai. Na ne mano tema ir viskas. Taip, žmogaus vidinė kova, stereotipų laužymas ir ieškojimas savojo kelio, taip. Patiko idealų kūrimas ir ištikimybė sau! Bet tas kunigų gyvenimas… Niekada nelaikiau kunigų kažkokiais šventaisiais, o tokiais pat žmonėmis kaip ir visi kiti, tad manęs nei nustebino, nei įtraukė ta atmosfera.

Dar vienas niuansas – man nepatiko pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris. TOKS amžinai neapsisprendęs, toks besiblaškantis… rodosi kur kas papučia į tą pusę ir linksta. Tokius norisi paimti už pečių ir gerai papurtyti, o ne 700psl skaityti kaip jis vis svyruoja. Net ir tada kai jį ištinka rodosi žemiškas ir paprastas atvejas pasirinkti tarp dviejų moterų… jis to nesugeba, o už jį nusprendžia viena iš damų. Šioje vietoje nugrimzdo mano paskutinės viltys, jog jis susiims vieną kart. Tiesa, prie tokio charakterio gretimai eina stiprios moterys, kurios ne tik žino ko nori, bet ir moka valdyti vyrus palei savo užgaidas. Tas aspektas ir išgelbėjo mane nuo kamavimosi skaitant tai kas ne prie širdies.

Pabaigai pasakysiu, jog knyga sukėlė man dvejopus jausmus: pradžioje taip nepatiko, na taip nepatiko, jog vos ne reikėjo versti save imti ją rankas, o užvertusi paskutinį lapą supratau, jog tai nuostabi knyga. Net pati pasimečiau dėl tokios sukeltos emocijų bangos 🙂

Beje ji suveikė, kaip koks varikliukas skatinantis pasigilinti į lietuvių rašytojų darbus ir daugiau imti į rankas klasiką. Tad šiais metais tikiuosi pavyks su klasika draugauti dažniau. 🙂