Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 192psl 5/5

Plona knygutė, bet visko tiek daug, jog neapleidžia jausmas, kad skaičiau ne dvi dienas, o dvi savaites!

Iš kart norisi pabrėžti, jog tai ne vientisa istorija ar romanas su besirutuliojančiu veiksmu. Tai filosofinis kūrinys, kuris išsiskiria iš kitų šio autoriaus kūrinių (bent jau kuriuos teko skaityti iki šiol). O skaičiau jų ne vieną: “Jėzaus vaikystė” (čia rasite ir trumpą autoriaus pristatymą, kuris yra tikrai išskirtinė asmenybė!); “Jėzaus mokyklos metai” ir “Nešlovė”.

Beje, jei dar nesate susipažinę su šio autoriaus darbais, tai aš siūlyčiau pradėti nuo “Nešlovė” – ši jo knyga mano favoritė ! 🖤

O dabar grįžkim prie Elizabetos 🙂

Elizabeta Kostelo

Į senjorų amžių perkopusi garsi rašytoją, visiškai išsisėmusi, išsikvėpusi ir sakyčiau gerokai žengtelėjusi snobizmo linkme, iš paskutiniųjų bandanti atrasti kažką tokio kas sujaudintų, o galbūt ir uždegtų tą bebaigiantį užgesti gyvenimo aukurą. Vis dar bandanti nustebinti savo genialumu, tačiau atsitrenkianti į sustabarėjimo sieną, tad tenka pripažinti, kad jaunystėje parašytų darbų šlovės taip ir “neperspjaus”.

Ji važinėja po konferencijas ir gvildena labai gajas bei opias šių dienų problemas – santuoka kaip kalėjimas, moters išlaisvinimo aspektas, vyro filosofinis požiūris į moterį/žmoną, realizmas, humanizmas ir dar daug daug visko.

Įdomus pastebėjimas, jog skaitant nuolat kirba mintis (kaip ir skaitant “Nešlovė”) jog pagrindinė veikėja Elizabeta Kostelo – tai pats autorius rašantis apie save, tai jo paties alter ego, nes daug gyvenimiškų faktų atitinka (ir ne tik tai).

Labai intriguojantis aspektas, jog autorius pagrindine veikėja pasirenka moterį rašytoją, kuri diskutuoja tema ar lengva moteriai “įsikūnyti” į vyrą rašant knygas. Toks įdomus momentas kai žinai, jog tai yra atvirkštinis atvejis 🙂

Coetzee nepabėga ir nuo savo Afrikietiškų šaknų (gimęs jis pietų Afrikoje). Kas tarsi dar viena akivaizdi nuorodą į alter ego.

Daug kalbama apie literatūrą, rašymą bei paliečiama ir tarsi įtraukiama į pokalbį nemažai kitų autorių. Man labai patiko cituojamas Polas Zumtoras ⬇️

Nuo XVIIa., Europa ėmė sklisti po pasaulį nelyginant vėžys: iš pradžių nemačiomis, bet dabar jau visiškai nevaldoma, naikinti įvairiausias gyvybės formas, gyvūnus, augalus, jų buveines, kalbas. Kiekvieną dieną pasaulyje išnyksta kelios kalbos: jų išsižadama, jos uždusinamos… Vienas iš šio maro simptomų jau nuo pat pradžių buvo… tai ką mes vadiname literatūra <…>.

Tikrai labai intriguoja, nes autorius kalba apie literatūrą iš įvairių prizmių – kaip afrikiečių bei europiečių susidūrimas, pati teksto atsiradimo priežastis ir vystymasis, ir t.t. tikrai įdomu stebėti jo išvedžiojimus ir tarsi vis lauki naujo skyriaus, kur autorius pakvies į sceną naują “šnekėtoją” pasiųlysiantį naują tos pačios temos požiūrį.

Žinoma, nebūtų Coetzee jei neiškeltų gyvūnų temos. Jam tai viena aktualiausių temų, tad būtų keista, jei apie tai nebūtų kalbama.

Diskutuojama ir blogio, esminio blogio tema, bei kaip jis veikia ne tik tikrovę, bet ir literatūrą, kaip paliečia skaitytojus ir tuo labiau pačius rašytojus.

O gal blogis dabar jau bespalvis ir bekvapis, kaip beveik visas moralės pasaulis?

Galima pasakyti kitaip: aš labai rimtai žvelgiu į pareiškimą, kad menininkas, drįsdamas žengti į uždraustas teritorijas, daug kuo rizikuoja: visų pirma, rizikuoja savimi; galbūt rizikuoja viskuo.

Keliamas klausimas ar menininkams leistina atskleisti viską, ar visgi turi likti nustatytos kažkokios ribos, kurių peržengti nevalia.

Mirtis yra privati, menininkas neturėtų kištis į kitų žmonių mirtį. Vargu ar papiktinanti pozicija pasaulyje, kuriame jau tapo kasdienybe kišti sužeistiesiems ar mirštantiesiems į veidus fotoaparato objektyvus.

Iš dalies Coetzee šia knyga pagrindžia savo atsiskyrimą ir asketišką gyvenimo būdą, bei nenorą dalyvauti visuotinai pripažintuose renginiuose, tokiuose kaip apdovanojimai (jis pats du kartus nevyko atsiimti Man Booker prize apdovabojimų). Susidaro vaizdas, jog autorius sudėjo visą save į šią pagyvenusią rašytoją.

Na ir pabaigai. Knyga tokia turtinga savo idėjomis, jog rodosi nėra nei vieno nereikalingo ar beprasmio sakinio. O paliečiama tiek temų, jog nepaminėjau nei pusės.

Man Coetzee labai imponuoja ir neslepiu, jog jis mano vienas mėgstamiausių autorių, tad yra jo knygų, kurias drąsiai siūlau ir kitiems, bet šį kart pasakysiu taip – jei jums neaktualu kaip Kafka susijęs su realizmu, tai geriau nesirinkti šios knygos.