Leidykla Vaga 2019m Vilnius 252psl

Šios knygos ir laukiau, ir tuo pačiu baiminausi. Nesu mėgėja fantastinio žanro, bet anotacija gundo įdomiu skaitiniu, vis bandau “susidraugauti” su šio tipo kūriniais, o ir autorius lietuvis! Žodžiu – rizikavau! Ar nusivyliau? NE!

Bet apie viską nuo pradžių. Ignas Šeinius – lietuvių ir švedų rašytojas. Daugžodžiauti apie jį nenoriu, nes knygos gale yra skyrelis pasakojantis būtent apie jį patį (kas man labai patiko! Tikrai džiaugiuosi tokiu leidyklos sprendimu, nes retai kada prie pačio kūrinio pridedama ir autoriaus biografija.)

“Siegfried Immerselbe atsijaunina”

Į akis iš kart krinta pavadinimo nesuderinamumas. Nors Immerselbe yra vartojamas, kaip pagrindinio herojaus pavardė, bet jei ją išverstume iš vokiečių kalbos, tai reikštų – visada tas pats (visada toks pat, kuris atsijaunina ir pasikeičia? 🙂 ). Tai man kaip raudona vėliava mojuojantis autoriaus sarkazmas ir, tarsi, pažadas, jog kūrinys bus labai intriguojantis.

Apie ką gi ši mokslinės fantastikos ir satyros sąjunga? Nors parašyta 1934m, bet taip taikliai ir tiksliai numatanti ateitį, ir tolesnį Hitlerio filosofijos puoselėjimą Vokietijoje, jog skaitai ir nesitiki, kad ši knyga parašyta ne po karo.

Naciolsocializmas… Jis išsėja vokiečių tautoje vienų prieš kitus mirtingą neapykantą, žmogaus kraujo praliejimą deda pirmon vieton prieš jo taupumą, pasaulin inneša baimės šmėklą, sustabdo žmonių ir tautų kūrybinę talką.

Siegfried Immerselbe – grynakraujis arijų palikuonis ir gerbiamas bei daug nusipelnęs Vokietijos pilietis, sulaukęs garbingos senatvės ryžtasi žengti netradiciniu keliu ir atsijauninti, tam kad galėtų dar ryžtingiau vesti Vokietiją į “išsivadavimą nuo užterštos rasės”, o gal net ir išvalyti visą pasaulį. Tik nutinka nenumatytas įvykis – atjaunėjęs jis ne tik nusimeta savo seną kūną, bet pasikeičia ir jo siela. Iš didžiai gerbiamo vokiečio, jis tampa savo nekenčiamiausio priešo palikuoniu. Kaip jam sekėsi tvarkytis ir pratintis prie naujojo savo kūno, statuso ir naujų minčių sužinosite perskaitę knygą 😉

Tiesa, pati pradžia ėjosi sudėtingai ir lėtai. Satyros žanras pasižymi hiperbolizmu ir jei jau ką “išpučia”, tai taip, jog mažai nepasirodys, tad pradžioje teko tiesiog “bristi” per nusenusio nacionalsocialisto minčių užkaborius su tikrai ne per dideliu užsidegimu. O autoriaus rašymo stilius – prikabinant žodžiams priešdėlį IN (pvz.: invyko, inžengus invertinti ir t.t.) visai nepalengvino užduoties, nes tokie nešabloniški žodžiai veikė kaip stabdis ir vertė vis iš naujo tuos “keistus” žodžius kartoti.

Vienu metu, net buvau sudvejojusi ar pavyks susidraugauti su kūriniu… bet priartėjus prie vietos, kai Siegfriedas atsijaunina visa istorija tarsi pati atjaunėja! Palieka ir įdomi, ir įtraukianti, ir tokia kurią skaitai su malonumu! Net dingtelėjo mintis, jog tai ir buvo autoriaus noras – sukurti du skirtingus pasaulius – senolio ir jauno žmogaus akimis. Kas jam puikiai pavyko. Tad knygą baigiau su malonumu!

Taip pat supratau, jog nors fantastika nėra mano arkliukas, bet mokslinė fantastika jau yra tas žanras, kurį mielai pakviesčiau į svečius 🙂 Kaip ir satyra, su kuria tikrai sunku susidurti. Tad po tiekos naujovių, galiu drąsiai teigti, jog nors knyga ir nėra iš lengviausių, bet tikrai verta dėmesio bei laiko.

Ivertinimas 4/5