Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla 2019m Vilnius 280psl

Jau pirmuose puslapiuose mano žvilgsnį pagavo citata:

“Aš apmąstysiu save savo pačios kontekste: viską ir nieką.”

Tokios mintys mane žavi, žavi sugebėjimas pagauti save tokioje akimirkoje, o tokia mintis kūrinio pradžioje skamba kaip užuomina, jog laukia gero skaitymo valandos. Nesiginčysiu, tos valandos tikrai buvo geros, bet turiu paminėti, jog nėjosi taip lengvai kaip gal būčiau norėjusi. Tad apie ką ši istorija?

Ligoninėje paskutines savo dienas leidžia garsi žurnalistė, istorikė ir šiaip išskirtinė moteris. Pasakoja savo gyvenimą, o gal logiškiau būtų sakyti permasto. Nuo vaikystės barnių su broliu iki paskutinių akimirkų prieš patekant mėnuliui, o jai bežvelgiant į jį pro palatos langą. Ji sako, kad kuria pasaulio istoriją, bet iš tiesų kapstosi po savo prisiminimus bandydama atrasti tai kas svarbu, o svarbūs keli žmonės, kelios vietos, keli įvykiai.

Prisipažinsiu pradžioje buvo sunku skaityti, nes nuo pat pradžių pagrindinis personažas man nelipo…Nelipo jos arogancija, jos požiūris ir santykis su broliu, o tuo labiau su dukra. Šalta, ciniška, nemaloni. Niekaip neradau priėjimo prie jos. Nors aš mėgstu stiprias moteris, bet ši pasirodė ne tokia kokią galėčiau pamėgti… iki tol kol atsiskleidė tai kas vadinama “patirtis, kuri mus kuria” – tarsi atspirties taškas nušvietęs visą kokia ji buvo, kodėl buvo tokia ir kam reikėjo elgtis, taip kaip elgėsi ji.

Aš visada troškau – degte degiau – nusigauti aukščiau, greičiau, toliau. Jos drausdavo, aš neklausydavau.

O šis lūžio taškas – karas Egipte ir žmogus parodęs Klaudijai, kad ji gali būti kitokia, kad viskas gali būti kitaip, kad jausmai yra kažkas stebuklinga ir tuo pačiu gali būti gniuždantys. Man patiko ta vieta, kurioje ji sutinka Tomą. Tuo trumpu laikotarpiu ji buvo pilna emocijų, tokia žmogiška, o tai ypač išryškėja jos bejausmio gyvenimo šešėlyje. Šioje dalyje ji taip neįtikėtinai vaizdžiai parodo, kaip karas gali pakeisti žmogaus poziciją, priklausomai nuo vietos kurioje esi – ar esi tik stebėtojas, ar jis kabo virš tavo artimųjų? Ta naujai užgimusi baimė juos prarasti nuspalvina karą visiškai kitomis spalvomis.

Klaudija suvokia, kad karas virto kažkuo visai kitu. Jis nebesėlina išorine riba it koks didžiulis nenusakomas gyvūnas, kurį ji saugiai stebi iš tolo, kurio veiksmai jai kelia mokslinį susidomėjimą. Jis prisiartino prie pat jos ir staugia prie miegamojo durų, drebulys, kurį jis kelia, – atavistinis vaikystės drebulys.

Autorė daug kalba apie istoriją, jos rašymą ir atkūrimą iš skirtingų perspektyvų, parodydama, jog kiekvienas mes matome iš savosios ir tuos pačius dalykus suvokiame skirtingai. Pradžioje skaitėsi Kaip jau minėjau, pradžioje skaitėsi sunkiai, nes man tiesiog nepatiko pagrindinė veikėja su savo bejausmiu charakteriu, bet po istorijos Egipte pradėjau į ją žiūrėti kitaip. O tai manau ir buvo autorės puikiai užmaskuota autorės mintis, parodyti kaip mes klaidingai vertiname žmonės (įvykius, istoriją) kai matome tik vieną jų pusę, o kita mums neprieinama. Mes turime savo teorijas, kurios visiškai nesuprantamos kitiems, kaip ir mums kitų. Tai kaip mes galime suvokti daugiau? Kaip galime kažką kaltinti ir teisti?

Mes puikiai mokame gadinti fizinį pasaulį – kada nors gal ir sugadinsime jį galutinai.

Nors skaitydama negalėjau nuspręsti į kurią pusę labiau linksta mano simpatijos/antipatijos, bet užvertusi paskutinį lapą pagalvojau “o dievai, man patiko”! Nors anotacija labiau teigia, jog čia autorės gyvenimo istorija, bet man čia labiau karo istorija. Taip, autorė pasakoja apie save, bet taip kaip ji pasakoja apie save ir kaip apie karą tarsi du nesuderinami poliai, ji – šalta, arogantiška, bent taip save piešia kitų žmonių akimis neįsileidžianti į savo vidinį jausmų kupiną pasaulį nieko (net dukros), o karas – visa apimantis, tiesiog triuškinantis bei perpildytas emocijomis –  napykamtos, skausmo, baimės.

Skaitant vis dėmesys krypsta į pačią pasakotoja, bet pabaigus supranti, kad reikia ieškoti didesnio vaizdo, gilintis ne į žodžius, o tai kas liko paslėpta po jais. Tikrai patiko savo sugebėjimu peržengti ribas, drąsiai “žaisti” veikėjais ir kurti juos tokius skirtingus, kad net sunku patikėti, jog tai vieno autoriaus darbas.

Man patiko.

Įvertinau 4\5