Leidykla Vaga 2017m Vilnius 176psl.

Virginia Woolf mane sudomino po perskaitytos knygos “Tos valandos”. Ten pasakojamos paskutinės jos gyvenimo dienos prieš nusižudant.

O ši knyga yra paskutinė jos parašyta. Pačios autorės teigimu, dar nebaigta ir neišdirbta. Bet, to ji padaryti nespėja, nes jau kitą dieną, po knygos atidavimo leidėjui (jam net nespėjus atplėšti jos gauto laiško su rankraščiu), Woolf pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upę.

Autorė paliko 9 romanus, o aš kažkodėl nusprendžiau pradėti nuo jos paskutinio darbo. Nebaigto. Bet tokio apsupto paslapties šydo, nes juk tai buvo paskutinės jos idėjos, mintys, pasaulio suvokimas tarsi atsisveikinimas.

Neįtikėtinu smulkmenišku pasakojimu, kupinu fragmentiškų akimirkų, autorė veda mus per Anglijos užmiesčio name gyvenančių žmonių dieną. Taip detaliai nupasakodama ne tik jų veiksmus, bet ir mintis bei jausmus.

Kuo ta diena ypatinga? O gi tai, jog yra rodomas spektaklis. Kiekvienais metais yra rengiamas vaidinimas skirtas paremti vietiniai bažnyčiai, kuriame vaidina paprasti kaimo gyventojai. Žiūrovais tampa tiek ponai, tiek ir kaimiečiai (kas yra retas sustikimas).

Nuo pat pradžių maniau, jog pavadinimas “Tarp veiksmu” simbolizuoja tai ką mąstome, jaučiame darydami kažkokius veiksmus. Autorė tam skiria daug dėmesio, bet prasidėjus spektakliui, sudvejojau, o gal vis gi tai nėra taip jau simboliška ir asocijuojasi tik su pačiu vaidinimu ir epizodų keitimu. Kas vyksta pertraukų metu, kas vyksta už uždangos, o kas tarp poilsiaujančių žmonių.

Nors skaitant Woolf man labai norisi ieškoti kažko kas paslėpta tarp eilučių. Kodėl? Gal dėl rašymo stiliaus. Jis nerealus! Taip sklandžiai, elegantiškai ir vartojant tokią turtingą kalbą… Atrodo, skaitai ir pasąmonėje suvoki, kad autorė ne šiaip sau dėlioja žodžius. Tai gerai apgalvotas, bet natūraliai gimęs tekstas.

Spėju, dėl tos pačios priežasties man nuolat jautėsi ironijos šešėlis, nors ir ryškiai neužčiuopiamas, tarsi autorė pašieptų tuos tradicinius papročius, tuos angliškus tuštybės pilnus ponus, bet jis buvo juntamas nuolat.

– Kokia gardi arbata! – išsijuosusios gyrė abi, kad ir kokia šlykšti ji buvo, lyg vandenyje pavirintos rūdys, o pyragas nutupėtas musių. Bet jos atliko pareigą visuomenei.

Keletas “kabliukų”, kurie nepatiko. Vargino nuolatinis šokinėjimas tarp įvairių žmonių minčių. Jų daug ir nuolatinis, net nejuntamas perėjimas iš vieno į kitą mane šiek tiek erzino.

Taip pat norėjosi ryškiau išreikštos vienos minties. Tos pagrindinės. Suprantu, jog autorė norėjo parodyti, jog gyvenimas yra tik vaidinimas, o ir vaidinimuose mes atkartojame gyvenimą, bet man šioje vietoje kažko trūko… kažko norėjosi daugiau ar aiškiau pateikto.

Kas patiko? Neabejotinai autorės rašymo stilius! Dievinu tokį sodrų tekstą. Be abejonės ieškosiu ir daugiau autorės knygų 🖤

Žiauriai gera vaidinimo paskutinė scena vaizduokantį dabartį – mus. Nepasakosiu kas ir kaip, bet ši vieta mano mėgstamiausia iš visos knygos 🖤

Pagauti mus tokius, kokie esame, mums nė nespėjus apsimesti… Ir – tik dalimis… Tai deformuoja, nervina ir yra visiškai nesąžininga.

Su šia citata ir norisi užbaigti savo atsiliepimą. 🖤 O įvertinau ⭐3/5.