Marina Abramovič – Eiti kiaurai sienas

Leidykla kitos knygos 2018m Vilnius 422psl

Ilgai taupyta knyga. Rodosi reikėjo tinkamo laiko ir nuotaikos. Tas laikas atėjo ir nekantraudama nėriau tarp puslapių. Labai intrigavo ir pati menininkė, ir labai geras knygos vertinimas.

Tiesa, pradžia kiek nuvylė, nes rašymo stilius pasirodė toks banalokas. Ne to tikiesi iš knygos. Aišku niekada negali būti tikras ar tai ne vertimo klaida, tad jei neskaitei originalo, lieka tik spėlioti. ⬇️

Tai buvo tarytum kokia mudviejų sutartis: susituokėme, kad būčiau laisva. Ir 1971-ųjų spalį susituokėme.

Galiausiai kažkas atšaukė vizitą ar panašiai…

Pradžioje skaitydama autorės gyvenimo istoriją vis svarsčiau ar baigsiu šią knygą, nes pati asmenybė ir, automatiškai, jos istorija nelabai sudomino. Sunki vaikystė pasiturinčiuose namuose, tėvų nesutarimai, mušimas ir mamos meilės trūkumas – tai toks bendras piešinys vaiko augusio sovietiniais laikais, tik dauguma dar kentė skurdą, o apie tai, kad turėtų savo meno dirbtuves iš vis net svajoti nesvajojo.

O dar tie pasakojimai apie senelio brolį įtakingiausią žmogų po karaliaus visoje šalyje, kuris nesutinka nusileisti šalies valdovui ir yra nunuodijamas maistu su deimamtais?? Ta prasme rimtai?? Šioje vietoje ir aš prisimenu savo močiutės istoriją: jos tėvų būta dvarininkų ir gyventa labai pasiturinčiai, kol neatėjo vokiečiai ir visko neatėmė. Skamba lygiai taip pat gražiai, tik nesu tikra ar ši istorija yra ne mano pačios sugalvota 🤔😁

Juokas juokais, bet pradžia pasirodė tokia dviprasmiška, todėl jaunystėje ji man nepasirodė įdomus žmogus.

Bet viskas pasikeitė kai kalba pasisuko apie jos performansus! Čia jau užgriuvo visa paletė jausmų ir emocijų.

Iš kart sakau, jog nesu “žmogus prie meno” ir mano gal toks banalus skonis, kuris ieško ir randa grožį visame kame. O skausmas, bjaurumas, žalojimąsis man niekaip neįsilieja į grožio sampratą. Tad pirmos mintys ir linko ta kryptimi – “Ką aš čia skaitau??”

Bet kaip ir Marina Abramovič kalbėjo apie skausmą, jog jis kaip siena, kurią peržengus atsiduri kažkur kitur. Taip mano pirminiam “šokui” praėjus, pradėjau žvelgti į jos meną kitaip. Nesakysiu, kad jos ankstyvieji darbai man patinka, ar kad norėčiau juos matyti. Ne. Bet atsirado suvokimas, kad tiesiog mano smegenys nesuvokia visko taip kaip autorės smegenys, kaip ji mato prasmę iš to ką daro, o aš tik galiu įsivaizduoti.

Ir va tuo momentu man pasidarė įdomu, įtraukė, norėjosi sužinoti ką jos protas dar pateiks, ką sukurs. Tarsi durys atsivėrė į kitokį pasaulį ir į visai kitą asmenybę, kurios jau nenorėjau paleisti.

Tai buvo neįtikėtinai išlaisvinantis jausmas, ypač man, atėjusiai iš namų, kuriuose nebuvo bemaž jokios laisvės.

Vėliau Marinos gyvenime atsirado meilė – Ulajus. Parodydamas ją dar iš kitos pusės, kaip mylinčią ir atsidavusią partnerę. Man patiko Abeamovič ir Ulajaus meilės istorija. Jų laisvės siekis, jų požiūris į vienas kitą, bandymas autorės žodžiais “Savo santykiais sukurti trečiąją egzistenciją, nešančią gyvybinę energiją.” Ir tikrai labai užkabino(sujaudino) ta akimirka kai vis gi jiems nepavyko to išlaikyti ilgai. Tarsi žmogaus ego negali būti padalintas, jis yra ir vienaip ar kitaip pasireikš.

Pradėjusi skaityti galvojau, kad čia motyvacijos negausiu, kad praplėsiu savo suvokimo ribas, taip, bet ne motyvacijos /paskatinimo/ spyrio į užpakalį . Bet klydau.. Ir tai buvo maloni staigmena!

Kritikos klausau tik tada, kai žinau, kad neatidaviau visų 100 procentų. Bet jei atiduodu viską ir dar 10 procentų daugiau – tada nesvarbu, kas ką sako.

Tokia atvira (aišku visada galvoje kirba ar tikrai visa tiesa pasakojama 😁 ) asmenybė ir knyga. Mane be galo žavi stiprios moterys ir akivaizdu, jog Abramovič net neabejotinai viena iš stipriausių. Pavyzdys kaip žmogus gali kontroliuoti savo kūną, nepasiduoti skausmui, turėti tiek drąsos, net pavydu. Protas sukuriantis tokias idėjas nepalieka bejonių, jog tai išskirtinė asmenybė.

Nes šiukšliadėžė – tai lobių skrynia, kurioje atsiduria visa tai, ką jie bijo daryti.


Taip pat labai patiko skaityti apie visas meditacijos ir dvasines praktikas! Jos nėra man tolimos ir laikui atėjus mielai išbandyčiau kelias ir pati. Tad autorės kelionės nuo šamanų iki Dalai Lamos – įspūdingos.


Mane labai palietė kai kurie performansai, tiksliau ne patys jie, o įsitraukusių žmonių patirtys, kaip 12mečio berniuko “512 valandų” performanse, kuris ateidavo tiesiog pastovėti ir patylėti. Iš dalies tai meditacija. Taip kaip Marina perteikia “dabar ir čia” yra taip paprasta, bet tuo pačiu šiam beprotiškai bėgančiam pasauliui taip tolima. Todėl puikiai suprantu kodėl žmonės plūste plūsta į jos pasirodymus. Aš pati mielai sudalyvaučiau jei tik tokia galimybė būtų, bet kaip minėjau anksčiau ne ankstyvosios kūrybos darbuose, o vėlesniuose.

Apibendrinant. Knyga apie neįtikėtiną asmenybę, o kartu tokią žemišką, su tokiais paprastais norais kaip būti mylimai. Pradžioje sakiau, jog turėjau abejonių dėl šios autobiografijos, bet perskaičius ją iki pabaigos, supranti, kad ne tas rašymo stilius svarbu, o tai ką ši moteris sukūrė, ką rodo savo pavyzdžiu – nepalaužiamą valią ir genealų protą!

Tiesa vos nepamiršau paminėti dar vieno svarbaus dalyko – ji nevartoja narkotikų ir alkoholio. Kodėl apie tai kalbu? Teko nemažai domėtis įvairiais menininkais, kūrėjais, genijais ir dauguma turėjo šias silpnybes kaip svaiginimasis, nes tai leido jiems panirti į savo vaizduotės gilumą iš kur ir kilo daugelis darbų. O Abramovič yra prieš svaiginimąsi. Ji nuolat kartoja, kad jai reikia sąmoningo proto ir savo proto gilumą pasiekia be išorinių priemonių, o būtent nugalėjusi skausmą. Kas yra visiškai wow! 🖤

Įvertinimas ⭐5/5

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s