Nikos Kazantzakis – Graikas Zorba

Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 318psl

Knyga sukėlusi tikrą jausmų cunamį: nuo pykčio iki pasigėrėjimo! Gali nemėgti veikėjų, gali nemėgti jų gyvenimo būdo ar mąstymo, bet jei knyga pažadina tiek emocijų, negali sakyti, jog ji prasta!

“Atvykau čionai ir atsivedžiau savo likimą – ne jis mane čia atvedė, ne, nes žmogus daro tai, ką jis nori!”

Graikija. Kreta. Mmm… skaitant taip ir norisi ten vykti. Autorius beveik poetiška kalba atskleidžia visą salos grožį. Taip puikiai, tarsi pats užsimerkęs gali pajusti tą nuostabią šalį su tokia vieniša, bet neįtikėtinai žydra tivuliuojančia jūra. Ech.. tokie kūriniai įkvepia keliauti!

Pavadinimas išduoda kas čia bus pagrindinis herojus ir apie ką suksis visas veiksmas. Tik paėmus į rankas knygą, perskaičius anotaciją supranti, kad veikėjai bus du. Bet kodėl būtent Zorba išskiriamas iš šių dviejų draugų?

O Zorba ypatingas žmogus – laisvas, nevaržomas taisyklių, nekaustomas visuomenės nuostatytų normų, tikra gaivališka energija. Nesakau, kad jį mėgstu, bet jis toks ryškus ir gyvas! Jo kelionės draugas, vadinamas Šefu, šalia jo atrodo kaip suakmenėjęs, sulėtėjęs ir bijantis atsimerkti žmogus.

Kaip du tokie skirtingi asmenys surado vienas kitą? Rašytojas (Šefas) sugalvoja, kad išdrįs pakilti nuo savo rašomojo stalo ir patirs gyvenimo žavesį išvykęs į Kretą ir atidaręs anglių kasyklą. Pakeliui sutinka Zorbą, kuris savo energija ir sąmojingumu iš kart atkreipia į save dėmesį. Pokalbis rutuliojasi ir vyrai supranta, kad jiems pakeliui, sukerta rankomis ir jų tikslas jau vienas – Kreta. Skirtumas tik tas, jog vienas jau tiek “išragavęs” gyvenimo, kad rodosi galėtų užtekti miniai, bet nesiruošia sustoti, o kitas apsimeta gyvenąs, nors iš tikro nedrįsta net žingsnio žengti tikrojo gyvenimo link.

Pati pradžia “pagavo” mane savo detalėmis. Mėgstu smulkmenas, nežymias užuominas. Jos tarsi nieko nereiškiančios ir pasakomos rodos tarp kitko, bet turinčios šiokios tokios reikšmės (bent aš esu linkusi tuo tikėti). 🙂 Ir šioje istorijoje jų gausu. Pavyzdžiui tokia ponia Hortenzija nuolat painiojanti žodžius ir vietoj “revoliucijos” sakanti “evoliucija”. Žodžių žaismas? Ar norima tuo kažką pasakyti? Man patinka ieškoti tokių smulkmenų ir priskirti joms kokią užslėptą idėją 🙂

Su kuo nesusidraugavau – šių dviejų veikėjų filosofija. Vienas svajojantis apie rojų žemėje, visuotinę lygybę, kažkuo primenantis komunizmo utopiją. Rašeiva, mokslinčius, užsidaręs savo mintyse ir rašyme.

“Buvau taip žemai puolęs, kad jeigu būtų reikėję pasirinkti, ar pamilti moterį, ar skaityti gerą knygą apie meilę, aš būčiau atidavęs pirmenybę knygai!”

Va toks tas rašeiva, neatsiliepiantis instinktams, bet dėl to autoriaus išjuokiamas kaip kažkoks naivuolis kuriam trūksta drąsos gyventi. (Čia mano ir autoriaus nuomomė išsiskiria, nes nemanau, kad tam kad būti laimingu reikia gyventi tik šia akimirka sukišus pirštus į žemę. Jei žmogus atranda laimę rašyme, tai jo išjuokimas man asocijuojasi su netoliarancija.)

O kitas, Zorba, visiška priešingybė, tikras gyvybės ir energijos šaltinis. Tarsi pirmykštis žmogus, viską matantis lyg pirmą kart. Toks atviras pasauliui, kad atviresnis turbūt gali būti tik vaikas. Bet tas jo beribis “kabinimasis” į dabarties akimirką, ne kiek žavi kiek erzina. O postringavimai apie moteris … nors jis jas myli visas iki vienos, bet laiko jas kitokias nei vyrai, silpnesne lytimi, kurioms negalima taikyti jokių įstatymų, nes jos juk moterys. Tai man šioje vietoje prasimuša feminizmas ir norisi jam duoti į snukį. 😂 Kaip vienas žmogus jį apibūdino ir aš šimtu procentų sutinku – tikras bledūnas. 😂

“Nors apskritai ar yra kas, kuo nebūtų galima pavilioti tų pliuškių? Vienas Dievas težino, kas dedasi jų galvose !”

Nemanau, kad galėčiau su tokiu žmogumi bendrauti. Galėjau jį pakęsti 300psl, bet ne daugiau. 😂

Nors ir nesusidraugavau su veikėjais, man patiko stebėti jų nesuderinamumo kelionę, bandymus vienas kitam perteikti savo tiesas. Linksmas autoriaus tonas vedantis šį pasakojomą nuspalvina knygą šviesiomis spalvomis. O pats Zorba… Kartais stebiesi jo išsakytomis mintimis kaip originaliomis, kitomis kaip praktiškomis, o dar vienomis kaip visiško idioto. Bet jo toks atsidavimas akimirkai ir gyvybingas užsidegimas žavi.

Nors mano ir autoriaus pasaulio suvokimas bei žmonių vieta jame skiriasi, bet negaliu prieštarauti tam, jog tikrai yra įdomių ir pamąstyti kviečiančių minčių.

“Graikija, tėvynė, pareiga šiaip jau nereiškia nieko. Tačiau dėl šio “nieko” mes laisva valia puolame į pražūtį!”

“Kada gi pagaliau žmogus taps žmogumi? Mes nešiojame kelnes, apykakles, skrybėlės ir vis dar tebesame mulai, vilkai, lapės ir kiaulės. Ir dar sakoma, kad mes esame Dievo paveikslas.”

Kaip bebūtų, gali sutikti ar ne su Zorbos gyvenimo suvokimu, bet jis išties ryškus bei geras žmogus. Tad nekeista, jog ši knyga buvo ekranizuota ir palei ją pastatytas baletas. Tokių žmonių reta. O autorius sukūrė nuostabią odę žmogaus unikalumui.

Užvertusi paskutinį lapą supranti, kad vertėjo skaityti! Vertėjo nepraleisti šios knygos pro akis. Tai visiška klasika ir džiaugiuosi, jog susipažinau su ja.

Beje, apie graikus ir jų potraukį moterims. Tai yra visiška tiesa ką autorius rašo. Graikai myli moteris ir ištikimybė bei monogamija yra tai kas retai pasitaiko. Aš žinoma to netaikau kiekvienam, bet gal dėl jų karšto būdo, jie pasaulį mato ir suvokia kaip Zorba, o “knygius” tarsi atvykėlis iš šaltesnių kraštų, kuris tik žiūri į graikus, supranta, kad jų gyvenimo būdas “tikresnis”, bet negali peržengti savęs. Tad skaitant reikia nepamiršti to kultūrų skirtumo, nes kai prisiminiau visas savo draugės gyvenančios vienoje mažoje Graikijos saloje istorijas, knyga tarsi atsivėrė ir paliko aiški bei suprantama.

Pabaigai noriu palikti citatą, kuri man asocijuojasi visiškai su graikais (mano asmeninė nuomonė, netaikoma visiems) 😅

Tikriausiai ir Tu, kaip ir visi tinginiai ten pas jus, amžinai triniesi kavinėse?

Spėju, kad autoriaus humoro jausmas privertė ir mane šiek tiek pajuokauti rašant atsiliepimą, bet tai tik dar vienas įrodymas, kad knyga įtaigi ir verta dėmesio! 😉

Įvertinimas 4,5

Kodėl ne penki? Nes mane tikrai erzino požiūris į moteris, nors ir suprantu, kad kūrinys rašytas 20a pradžioje, bet mane tikrai baisiai siutino tą nelygybė.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s