Gabija Grušaitė – Neišsipildymas

Leidykla LAPAS 2020m Vilnius 198psl

Mano pirmoji pažintis su Gabija Grušaite. Pavėluota dešimtmečiu, bet kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada. Kodėl pavėluota? Nes ši knyga yra perleista lygiai po dešimties metų. Ką būčiau joje atradusi anksčiau? Dabar lieka tik spėlioti. Ką atradau dabar? Tuoj viską ir papasakosiu.

Gyvenimas, sapnai, norai, fantazija, jaunystė – tai žodžiai apibūdinantys kūrinį.

Mane taip įtraukė! Skaičiau ir atrodo jaučiau iš pasakojimo sklindantį gyvenimo pulsą! Vietomis norėjosi bėgti ir nesustoti. Tad bėgau žodžiais, raidėmis, pastraipomis.. Negalėjau atplėšti žvilgsnio!

Vos pradėjusi skaityti supratau, kad tai visiškai mano stiliaus knyga (my cup of tea). Man patinka tie filosofiniai pamąstymai, bandymas žiūrėti į pasaulį savo akimis, ne tėvų, ne visuomenės, o savo! Neribojant savęs jokiais stereotipais, tiek geografinėmis, tiek visuomeninėmis etiketėmis.

“..dievai nukarūnuojami tik vieną kartą, paskui jie tiesiog tampa senais liūdnais žmonėmis, gedinčiais neišpildyto laiko.”

Istorija sukasi apie jauną 23m merginą, Rugilę ir jos bandymą suvokti gyvenimo taisykles. Bandymą atrasti save, bandymą išsiskirti iš kitų. Nors ne, čia žodis bandymas gal ne vidai tinka, nes ji gyvena visiškai atsiduodama įvykių ir kitų žmonių įtakai.

Šioje vietoje norisi paminėti, jog kaip herojė ji man visai neimponavo. Žmogus egzistuojantis tam, kad egzistuotų, gyvenime nepajudinęs nei piršto kažko pasiekti ar elementariausiai dirbti, o manąs turinti teisę kritikuoti visus kitus. Taip suprantu, kad tai jauno žmogaus manifestas, tarsi protestas prieš sustabarėjusį pasaulį ir jo gerokai parūdijusias taisykles. Bet kai pats esi dar gerokai tuščias žmogus, ta kritika atrodo nelogiška (čia mano turbūt jau kaip daug vyresnio žmogaus nuomonė 🙂 )

Skaičiau ir jaučiau tarsi grįžčiau 10metų atgal. Nebuvau tokia kaip pagrindinė herojė, ne. Savęs nelyginu. Bet daugelyje minčių buvo galima įžvelgti atspindžių su mano buvusia aš. Nors kitokia, bet tas minčių, jausmų dėstymas toks artimas. Gaila, kad ši knyga nepapuolė man į rankas dešimtnečiu anksčiau. Būtų buvę įdomu palyginti skaitymo patirtį tuomet ir dabar.

Tokios tipiškos jauno žmogaus dvejonės, bandymai atrasti “paslėptas gyvenimo tiesas”, gyvenimą gyvenime. Egzistenciniai klausimai. Skaitau ir prisimenu save. Vietomis tokie pamąstymai kelia šypseną 🙂

“Su Ugne susitikau tuomet, kai buvau praradusi viltį, kad gyvenimas egzistuoja. Man dvidešimt treji, dienos bėgo švelniai ir tyliai.”

Na tikrai, kad galima prarasti viltį, kai dienos eina tyliai ir ramiai 😅 Bet čia tokios tikros ir atviros jauno žmogaus mintys! Tarsi skaitytum dienoraštį.

Tipiškas jauno žmogaus hiperbolizmas ir maksimalizmas. Svarstymai: kas yra tikra, o kas ne? Tikras grožis? Paviršutiniškumas, tikrumas, abejingumas. Toks teisuoliškas, savo pažiūrų laikymasis kaip geriausių iš visų. Viskas nusako autorės jaunatvišką polėkį, su kuriuo turbūt būčiau sutikusi ir aš.

Bandymas atrasti savo unikalumą iš buvimo tokia kaip visi, kaip dauguma. Baimė būti ir gyventi kaip visi – lėkštai. Todėl vaikaisi kažkokios savo susikurtos gyvenimo tiesos, žmogaus. Tas jausmas, kad aš žinau geriau, kad visi kiti (ypač tėvai) yra absoliutūs nevykėliai.


Rugilė vis bando nutolti nuo to kas “normalu”, bet giliai širdyje yra tokia pati meilės ieškanti būtybė. Nors įsivaizduoja, kad griauna įprastas gyvenimo nustatytas ribas, iš tiesų yra tik maža saugumo ir meilės ieškanti jauna moteris.

Pati istorija labai primena šiuolaikinę pelenės pasaką, kai vietoj princo yra kita moteris, vietoj pilies – kelionės, o piktoji pamotė – tai nuobodulys ir pilka vidutinybių mąsė. Tiesa, šioje pasakoje Pelenei nereikia dirbti, nes ir taip visi krenta jai po kojomis (čia pagerintas pasakos variantas 🙂 ).

Tiesa, pats kūrinys nėra einantis tiesia linija, o labiau išreikštas dienoraščio forma, todėl čia yra gyvenimo, yra sapnų, yra apmąstymų. Ir viskas gausiai pagrąžinta poetinės kalbos, vaizdingų išsireiškimų. Tikrai kartais jų atrodo per daug, bet tuomet prisimenu jaunus žmones ir suprantu, kad tai viena iš būdų nupiešti savo kasdienybę “gražesnėmis spalvomis”. Man tas netrukdė mėgautis kūriniu.

Apibendrinant. Patiko! Surijau su malonumu! Jauno žmogaus bandymas atrasti save, įprasminti savo esatį ir, žinoma, meilė! Skaičiau ir kaifavau nuo sukeltų savo pačios prisiminimų, nuo visos paletės emocijų!

Kai knyga sugeba sukelti minčių uraganus, negali nesižavėti žmogumi sugebėjusiu tik žodžiais suvurpinti, tarsi atliepti giliai sruvenančias mintis. O autorei ploju atsistojusi! Toks tikras, gyvas kūrinys!

Būtinai skaitysiu ir kitas autorės knygas 🌿

Įvertinimas 4/5

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s