Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 254psl

Knyga paremta tikrais faktais – jau yra verta dėmesio, o kai paliečia tokias opias nūdienos problemas, kaip grobimai, prievarta, narkotikai, nebaudžiamumas – tai jau visai kitas susidomėjimo ja lygis. Ir išties, šis pasakojimas yra sunkiai suvokiamas kaip tikras, o ne išgalvotas. Ypač kai daug skaitai įvairių trilerių, detektyvų, tai protas taip ir linksta prie minties, jog visa ši istorija išgalvota, kaip ir daugelis tokio tipo… juk daug lengviau prisileisti idėją, kad istorija netikra, nei atverti protą suvokimui, kad žmonės dar ir dabar gyvena tokiomis sąlygomis. Kokios tos sąlygos?

Čia pasakojama merginos Ledidi Garsija Martines istoriją. Nuo vaikystės ji su motina gyvena Gerero kalnuose, Meksikoje. Gyvena taip kaip ir dauguma kitų mūsų laikų Meksikos moterų: skurde, alkoholio liūne, besislapstydamos nuo narkotikų prekeivių, grobiančių mergaites prostitucijai… ir tai tik keletas jų kasdienybės akimirkų, kurios mums atrodo nesuvokiamai baisios. O jos taip gyvena, joms tai kasdienybė.

Dingusi moteris – tai tik dar vienas lapelis, nuplautas liūties į griovį.

Ta kasdienybė ir yra atspirties taškas autorei. Tą ji mums (skaitytojams) norėjo perteikti ir jai tai pavyko. Vos atsivertus knygą, į akis krinta kaip parašyta ir kasdieniškai kalbama apie visas tas baisybes ir tragiškas sąlygas, kuriomis gyvena tos moterys. Tarsi, tai kad visur žiojėja kulkų skylės, kad kariuomenės sraigtasparniai pila chemikalus ant vietinių gyvenviečių, o ne ant gretimai įsikūrusių aguonų laukų, yra taip normalu, kaip mums eiti į parduotuvę duonos.

Paula verkė užmerkusi akis ir stipriai suspaudusi lūpas. Visi žino, kad parakvatui patekus į burną gali mirti.

Tokia mergaičių gyvenimo realybė, bet ir pasibaigus vaikystei gyvenimas tik darosi dar pavojingesnis. Vienintelė galimybė bėgti ir ieškoti laimės kitur. Visos apie tai svajoja, bet kiek iš tų jaunų sielų pavyksta tai pasiekti? Ledidi istorija nesibaigia ties mergaičių grobimo tema. Ji vystoma ir toliau, gvildenama ir dedama skaitytojui kaip ant delno. Kiek šansų mergaitei iš kaimelio, be mokslų įsitvirtinti gyvenime? Ir kada jau ateina tas momentas, kai motina suvokia, kad gali daugiau nei tiesiog priimti realybę tokią kokia ji yra, o dėl savo vaiko pasiruošia ištrūkti iš to užburto rato.

Ši knyga apibūdinama kaip “bomba”. Man ji tokia ir yra. Tai neįtikėtinas pasakojimas ne tik apie grobiamas mergaites, tai daug gilesnis pasakojimas apie peržengimą per save, apie motinos ir dukros ryšį, šeimą ir žmogiškumą. Apie tai kiek žmogus gali kentėti ir kada įvyksta tas lūžis po kurio jau nebėra kelio atgal.

Vienintelis minusas iš mano pusės, tai jog norėjosi gilesnio žvilgsnio į būtent grobiamų mergaičių temą ir mąstą. Vis gi autorė gavo Saros Curry apdovanojimą už dešimtmetį trukusį mergaičių grobimo Meksikoje tyrimą, tad šis faktas automatiškai sufleruoja, jog ji turi daug ką pasakyti ta tema. O pasakyta buvo mažai. Tai šioje vietoje man norėjosi daugiau šios temos gvildenimo.

Bet kaip jau minėjau ir anksčiau, tų moterų gyvenime grobimai užima tik vieną dalį ir yra daug kitų aspektų, kurie taip pat nemažiau gąsdinantys, tad suprantu ir autorės norą “nupiešti” visą bendrą vaizdą, o ne apsiriboti vienu aspektu.

Apibendrinant. Knyga man labai patiko ir džiaugiuosi, kad tokios opios problemos yra keliamos ir demonstruojamos plačiai.

Įvertinimas 4/5