Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 256psl

Kartais pagalvoju: “Na kodėl man taip patinka knygos, kuriuose veikėjai kamuojasi dėl įvairių psichologinių problemų, depresijų, savižudiškų minčių? Na kodėl, mane traukia tas tamsus ir sunkus pasaulis?” Atsakymų į šiuos klausimus vis dar ieškau. Ne išimtis ir ši knyga, kuri, neslėpsiu, man labai patiko!

Prieš atversdama pirmuosius puslapius, nežinojau ko tikėtis, girdėjau tiek įvairių atsiliepimų (nuo puikiu iki nevisai teigiamų 🙂 ), kad pradėjau skaityti visiškai be jokio nusistatymo, tiesiog atvira širdimi.
Pirmiausia kas man užkliuvo (jei šis žodis vartotinas kalbant apie teigiamus aspektus), tai labai graži literatūrinė kalba, kas iš kart nuteikė puikiai! Juk jei ir nepatiktų turinys, bent pasimėgausiu pačiu skaitymu. Nors negaliu pasakyti, kad nusivyliau. Netgi priešingai! Man patiko! O, kad autorė puikiai valdo plunksną abejonių nekyla.

Istorijoje sutinkame jauną žmogų, merginą, kuri dalijasi savo vidiniais išgyvenimais. Šie nėra visai tradiciniai, tad tuom ir įdomūs. Puikiai besimokanti panelė, pakviesta, su kitomis 11 gabių merginų, susipažinti su sėkmingo New York’e leidžiamo žurnalo darbo subtilybėmis, vakarėliais bei renginiais. Fotosesijos, dovanų lavina, pažintys… Skamba tiesiog tobulai, tarsi, milijonų merginų svajonė! Bet tai kas “auksu žiba” dar nereiškia, kad kiekvieną žmogų gali paversti laimingu. Būtent su tuo ir susiduria Estera Grynvud, kuri turi kitokį suvokimą apie tai kas svarbu. Mergina bando pritapti visuomenės primestoms normoms, bet viduje tam prieštarauja kiekviena savo kūno ląstele. O šis jausmas turi labai aiškią apibrėžtį – depresiją.

Knygoje puikiai atvaizduojamas nerimas, kurį jaučia jauni žmonės dėl ateities ir, kaip bebūtų gaila, ne visi su tokiu jausmu susitvarko. Pagrindinės veikėjos nerimas dėl to ką pasirinkti tampa milžiniška našta užgožianti pačią būtį. Laimingi tie, kurie žino ko nori iš gyvenimo. O jei tu nori daug ko ir supranti, kad pasirinkusi vieną kelią, kito jau nebus? Ką rinktis? Kuriuo keliu eiti? O gal geriau sustoti ir nejudėti iš vietos, tikintis, kad gyvenimas tave aplenks? O dar juk yra aplinkinių nuomonės, viltys ir spaudimas. Viskas gražiai susilieja į vieną kraupų nežinios burbulą, kurį autorė apibūdina kaip stiklo gaubtą, kuriame negali kvėpuoti, negali judėti, nieko negali…

Depresija turi daug “veidų” ir autorė nupiešia mums savąjį.

Estera Grynvud, tai tarsi pačios autorės atspindys (knyga ne veltui vadinama autobiografiniu romanu) – talentinga rašytoja, kurią depresija pasiglemžia kaip koks maras. Mergina taip joje “paskęsta”, jog įtiki, kad prarado vienintelį jai svarbų bruožą – sugebėjimą rašyti. Kaip gyventi (o ir kam) kai net negali atlikti vienintelio veiksmo, kuris buvo tavo stiprybė?

Kūrinys man pasirodė gerokai pralenkiantis savo laikmetį (šeštąjį dešimtmetį), kai vis dar vyrauja požiūris, kad moteris turi ištekėti ir atsiduoti šeimai! Tiesa, jau randasi ir galimybės moterims būti savarankiškoms, keliauti, siekti karjeros, tačiau herojai užaugusiai tradicinėje šeimoje skiepijusioje visuotinį požiūrį į moteris, yra sunku susivokti tarp to ko ji iš tiesų nori ir tai tampa dar vienu akmeniu jos kelyje, kuriame ir taip viskas krypsta blogąja linkme.

”Pamaniau, gal ištekėjusi ir pagimdžiusi jautiesi tarsi išsiplovusi smegenis, o paskui tiesiog vergauji kaip apkvaišusi asmeninėje totalitarinėje šalyje.”

Manau tai be galo jautraus ir talentingo žmogaus tragedija, kai esi žmogus galintis pralenkti savo laiką, bet nesi tiek stiprus psichologiškai, kad pasipriešintum aplinkinių spaudimui. Tarsi dviejų pasaulių susidūrimas – senojo su vis dar gajomis visuomenės tradicijomis ir požiūriu apie moteris, ir naujojo, kur moteris pati sprendžia kuo nori būti. Tik ar jaunas žmogus visada pajėgus pats susitvarkyti su užgriuvusiu pasauliu? Autorė atvaizduoja tuos, kurie visgi nesusitvarkė, kurie taip ir pasiklydo gyvenimo labirintuose.

Įvertinimas 4/5.