Roberto Bolano -2666

Leidykla kitos knygos 2020m Vilnius 880psl 5/5

Pradėti norėčiau nuo citatos atspindinčios knygos visumą.

“Žiaurų pasakojimą apie prievartą ir neteisybes, padrikus ūbavimus be pradžios ir pabaigos paverčia tvarkingos struktūros istorija, kurioje visada lieka galimybė nusižudyti.”

Knyga, kurią sunku aprašyti trumpai, nes skaitant nuomonė svyravo nuo visiško nuobodulio iki absoliučios “palaimos” 🙂 Jei tai ne per stiprus žodis apibūdinti skaitymo malonumą 🙂 Knyga pareikalavusi iš manęs dviejų mėnesių ir kantrybės, nes kartais net nenorėjau jos imti į rankas. Kodėl? Paaiškinsiu vėliau 😉 Bet džiaugiuosi perskaičiusi, nes man asmeniškai paskutinis penktas skyrius buvo visiškas wow! Tarsi autorius atsiskleidė ir parodė visą savo meistriškumą.

Man labai pakišo koją, knygos išaukštinimas ir nuolatinis kartojimas, jog tai geriausias Lotynų Amerikos šedevras. Kai su tokia nuostata pasiimi knygą – jau iš pirmo puslapio tikiesi “sprogimo”. Šiuo atveju jo nebuvo. Į jį reikėjo eiti ilgu, vietomis akmenuotu keliu, bet pasiekus pabaigą supranti, jog vertėjo. Tačiau nemeluosiu, tikrai buvo vietų kur skaičiau ir niekaip nesupratau ką tie visi literatūros ekspertai matė, ko aš neįstengiau įžvelgti.

Dar žinant ir priešistorę, jog autoriaus tikslas būtent buvo parašyti knygą, kuri turėtų būti “Magnus opus” – viso gyvenimo darbo vainikavimas, man skambėjo įtartinai. Na kaip gali taip paprastai nuspręsti, kad va dabar sėsi ir parašysi genialų kūrinį? Juk neužtenka parašyti intelektualios, nemažiau 600psl knygos, kad tai jau būtų literatūros viršūnė. O gal užtenka?

Dar neįpusėjusi knygos vis svarsčiau ar autoriui pavyko? Kilo noras mesti šią į šalį ir pirma susipažinti su kitais jo kūriniais, kad susidaryti pilną vaizdą apie jo kūrybą. (Šiaip jei dar neskaitėte 2666, tai ir norėčiau patarti pradėti nuo kitų autoriaus knygų, o tik paskiausiai imtis šios.) Bet baigusi suprantu, jog tik užvertusi paskutinį puslapį pamačiau visą kūrinio vaizdą. Nors visą laiką skaitant šalimais ėjo jausmas, kad knyga nebaigta, jog autorius būtų parašęs dvigubai tiek kiek prirašė dabar, bet paskutinis skyrius buvo tarsi karūna, kuri gražiai įprasmino visą autoriaus genialumą.

Nors aš ir toliau manau, jog jei ne Bolano liga, šis kūrinys būtų virtęs 2666psl, o ne 880psl, tačiau ir toks koks yra jis pakankamas (gerąja prasme).

Prieš pradedant kalbėti daugiau apie knygos turinį, dar labai norisi pasakyti, jog ši knyga tikrai neskirta visiems, ji nėra lengva, vietomis net neįdomi. Per ją ir žiovausite, ir nesuprasite apie ką čia iš vis kalbama, gal net nekęsite… bet tikiu, kad nebus nei vieno, kuris knygą įvertintų vidutiniškai. Tai arba bus didžiulis nusivylimas, arba kažkas wow! Tik jei jau pasiryžote ją skaityti, perskaitykite iki galo. Šią knyga reikia perskaityti iki paskutinio sakinio ir tik tada paskelbti savo verdiktą.

Na o dabar apie turinį? Anotacija žada detektyvinį motyvą, meilę, žiaurumą, Lotynų Ameriką. Tai meilės ir detektyvo čia nėra, bent jau ne taip kaip mes tai įsivaizduojame. Tad jei tikitės vieno iš šių dviejų dedamųjų, tai patikėkite neimkite šios knygos. Čia yra visko daug, bet viskas apgaubta abejingumo skraiste.

Kaip kažkas apibūdino (atsiprašau, bet nepamenu kas taip įvardino) – off-colour ir aš 100% pritarsiu. Tai reiškia bespalvis. Visas kūrinys tarsi piešiamas tamsiomis, niūriomis spalvomis. Net rodosi tokie šviesūs jausmai yra uždengti abejingo rūko šydu. Pradžioje man labai trūko tų spalvų, norėjosi veikėjų “gyvumo”, dabar visi tokie šalti, bejausmiai, tarsi vaikštantys mirusieji. Tarsi, tik pyktis ir agresija priverčia pajusti kažkokį susijaudinimą. Visos kitos emocijos absoliučiai nesvarbios.

Bet už tai didelis dėmesys skiriamas sapnams, kuriuose, rodosi, ir vyksta tikrasis jausmų gyvenimas, kaip koks paralelei egzistuojantis pasaulis skirtas vidiniam savęs suvokimui išreikšti. Tarsi ten išstumti jausmai egzistuoja ir iš ten pranašišku pirštu vedžioja veikėjus po jų gyvenimus tuo pačiu bandydami išnirti iš abejingumo gniaužtų.

Knyga sudaryta iš penkių skyrių, kurie susiję ant tiek plona gija, kad drąsiai galima įvardinti tai kaip atskirus pasakojimus. Kiekvienas su savo istorija, kiekvienas, vis kita prizme atskleidžiantis pasaulio žiaurumą, tamsumą ir beviltiškumą. Toks jausmas, kad bando aprašyti visus įmanomus būdus susinaikinti ir išlieti pyktį. Autorius rašo apie trečio pasaulio industrinės visuomenės portretą, piešiamą per absoliutų abejingumą, bet kam kas toliau nei tavo asmeninei poreikiai. Čia puikiai tinka posakis “po manęs nors ir tvanas”

Autorius sudėjo į kūrinį visą pasaulio blogį, visas įmanomas blogio formas: neapykantą, smurtą, vergovę, rasizmą, narkotikus, korupciją, net komunizmas ir fašizmą. Ir taip, aš nesuklydau, nors anotacija išskiria Lotynų Ameriką, bet autorius ja neapsiriboja. Veiksmas vyksta įvairiuose pasaulio vietose, tai JAV, tai Europoje, tai Meksikoje. Bet visi vienaip ir kitaip atvyksta į Meksiką į Santa Teresa miestelį, kuriame viena po kitos randamos nužudytos moterys. Tarsi ta vieta trauktų žmones, tokius pasimetusius ir nelabai žinančius kuria kryptimi gyvenime eina, tarsi kokia blogio irštva kviečianti atvykti ir savomis akimis pamatyti nevaldomo ir nežabojamo blogio galią.

Suprantu, jog tas “keliavimas” per pasaulį neapsiribojant Meksika rodo, jog autorius mąstė ir čiuopė plačiau, jog tai neteisinga jį priskirti tik Lotynų Amerikai, nes mano požiūriu jis labiau pasaulio gyventojas. Bet šį kart mane labai blaškė tas keliavimas per šalis, nes kaip ir veiksmas didžiąja dalimi sukasi apie lotynų Ameriką, tad tie detalūs intarpai apie kitas šalis mane vis išmušdavo iš vėžių. Tarsi norėtųsi, kad tai būtų atskiri kūriniai.

Kas dėl detalumo. Buvau labai nustebinta (maloniai) atradusi, jog nors knyga beveik 900psl ir šriftas tikrai smulkus, bet tai grynas tekstas. Jokių ištęstinumų, jokių pasikartojimų – žodžiu nieko kas leistu pagalvoti, jog autorius tik tempia gumą. Neįtikėtinai detalus (gal net smulkmeniškas) rašymo stilius, pabrėžiant visas smulkmenas. Tikrai, kaip jau minėjau tai nemaža grynos literatūros dozė.

Bet kaip ir dauguma aspektų, šis taip pat turi ir minusų. Per daug smulkmeniška – darosi nuobodu. Bolano tiek smulkmeniškai aprašo kiekvieną detalę, tarsi apsėstas. Ypač tai išryškėja ketvirtame skyriuje, kuriame rašoma apie moterų žudymus trunkančius daugiau nei dešimtmetį. Kiekviena moteris turėjo savo istoriją ir ją autorius parašo. O tų moterų šimtai, tad ir jų istorijų tiek! Skaitai ir toks jausmas, kad klausytum žinių vedėjo balso. Tonas toks kraupiai monotoniškas, vienodas, beriantis informaciją visai nesvarbu ar ji liūdna, ar linksma. Visos kaip viena spalva, plaukia iš pranešėjo lūpų. Šis skyrius buvo pats sunkiausias skaityti. Šimtai vardų, šimtai mirčių, šimtai tyrėjų, kurie nieko neranda… kažkoks statistikos košmaras.

O tie nusikaltimai , rodo ne vieną žudiką, ne vieną kažkokią grupuotę, o yra tarsi užkratas, tarsi virusas plintantis kaip kokie raupai su tokiais pat simptomais.

Tai tikrai buvo sunkiausia vieta skaityti, bet iš kitos pusės – visos tos nužudytos moterys, jos gyveno, turėjo savo istoriją, turėjo galų gale vardus, kuriuos Bolano visiems laikams įrašė į literatūrą. Nors jų nusikaltėliai nerasti, bet jos amžinai bus prisimenamos. Ši knyga tarsi paminklas visoms toms mirusioms moterims. Beje ši istorija yra paremta tikrais faktais. Bolano buvo tarsi pamišęs dėl visų tų nusikaltimų, tad pats ieškojo informacijos, gilinosi į visas įmanomas bylas. Todėl tikiu, kad ši dalis jam buvo viena iš svarbesnių knygoje.

Autoriui svarbu parodyti, kaip nevertinama žmogaus, ypač moterų gyvybė. Kai jos žudomos vos ne kas antrą naktį, niekas per daug reikšmės neteikia, o va bažnyčios išniekintojas, jau yra rimtas nusikaltimas, į kurį žiūrima rimtai. Aiškiai nubrėžiama riba tarp nusikaltimo prieš religiją ir prieš moterį (sakau ne žmogų, o būtent moterį). Čia religiją manau turimą mintyje kaip sistemą. Nors ta sistema ir vos laikosi, bet ji yra ir nusikaltimai prieš ją jau yra verti dėmesio. O moterys, tai kas jo? Niekas. Niekas dėl ko būtų verta sukti galvą.

Bet įdomiausia tai, jog šalia tų negyvų moterų, gyvosios yra visiškos feministės – stiprios, ryžtingos, tos kurios vadovauja vyrams ir yra pasitikinčios savimi. Neveltui Bolano vadinamas geriausias feminizmą atskleidžiantis autorius vyras 🙂  

Na ir negaliu nepaminėti pagrindinio istorijos motyvo – tai ieškojimas literatūros genijaus Arčimboldžio (čia tas dėl kurio romanas įgavo detektyvinį siužetą, nors kaip minėjau jis neįtikėtinai minimalus). Pirmasis skyrius pradedamas nuo jo paieškų, o jau paskui užčiuopia ir visą kitą, tad man tai tarsi pradžios kabliukas, kuriuo autorius tikisi išlaikyti skaitytoją iki pabaigos 🙂 Na juk turi būti kažkoks istorijos vingis. Įdomiausia tai, kad pats Arčimboldis, man labiau asocijuojasi tiesiog su geros literatūros paieška. Vos keli kritikai jį atpažįsta kaip genijų ir pasileidžia jo pėdsakais. Skamba kaip bandymas atrasti iš ties kažką naujo, kažką tokio išskirtinio pačioje literatūroje.

Dar kas, Arčimboldis kažkuo panašus į patį autorių. Abu nepriklausė rašytojų draugijoms, nepriklausė aukštesniems klubams. Abu gyvenime buvo klajokliai, išsiskyrę iš kitų savo paprastumu, nevengusių pačių paprasčiausių darbų. Neveltui sakoma, jog autorius į visus savo kūrinius įdeda kažkiek ir savęs. Ir tai, kad Arčimboldis laikomas literatūros genijumi, nors ir niekur nesirodantis ir neprisiimantis laurų, tai gali būti pačio autoriaus vidinis troškimas matyti/laikyti save tokiu?

Knygos pabaigoje autorius pamini citatą “paslaptingas palikimas”, tai tarsi užuomina, jog ir pats autorius palieka mums paslaptingą palikimą.

Beje, istorija pateikiama nuo pabaigos taško ir grįžtama į vis ankstesnius įvykius. Tad išvada, atsakymas turi būti knygos pradžioje. 😉

Na ir pabaigai noriu paspėlioti apie knygos pavadinimo reikšmę – 2666. Kiek bandžiau ieškoti informacijos, tai rasti nepavyko, tad spėsiu: autorius labai daug dėmesio skyrė skaičiams, beto yra labai intelektualus, tad tai turėtų būti skaičius kažką reiškiantis ir suprantamas ne visiems paprastiems mirtingiesiems, o tam tikrai žmonių grupei, kurie galbūt domisi kažkokia viena konkrečia sritimi.

Antras spėjimas, kad tai gali būti suma, visoje knygoje, minėtų vardų, pavardžių ir kitų pavadinimą (vietovardžių ar pan.), nes jų patikėkite yra begalė 😀

Jei turite savų spėjimų, būtu labai įdomu sužinoti 😉

“Atsitiktinumas, jei leisite sugretinti, tai kas sekundę mūsų planetoje apsireiškiantis Dievas.”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s