Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2020m Vilnius 518psl

Prieš pradėdama skaityti specialiai neskaičiau jokio atsiliepimo apie šią knygą. Teko girdėti, jog yra labai skirtingų nuomonių, bet nesigilinau. Norėjau palikti “atviras” mintis, be jokio nuokrypio į vieną ar į kitą pusę. Tiesiog buvo labai įdomu skaityti knygą, kuri sukėlė tokį atgarsį pasaulyje.

Perskaičiau… Neužsirašiau nei vienos citatos… Perskaičiau greitai ir labai lengvai. Ar paliko didelį įspūdį? Na, wow momento tikrai nebuvo. Ar norėčiau savo asmeninėje bibliotekoje? Manau, taip. O dabar nuo pradžių.

Istorija apie vieną aktualiausių šių dienų Meksikos problemų – narkotikai, karteliai, nebaudžiamumas, migracija. Tikrai daug gerų temų. Ir tie, kuriems jos aktualios “suvalgys” knygą per porą prisėdimų.

O istorija pasakoja apie Lidijos ir jos sūnaus Luka kelionę/ tikslą – šiaurę, tai yra JAV. Jų visą šeimą išžudo vietinis kartelis ir tik laimingo atsitiktinumo dėka moteris su sūnumi lieka gyvi. Vienintelis jų šansas – šiaurė. Kaip ją pasiekti? Yra tik vienintelis kelias – migrantų kelias. Kelias, kurio nelinkėtum nei priešui. Kelias kuriame tikriausiai būsi apiplėštas, sumuštas, nužudytas, o gal nukrisi nuo traukinio (“bestijos”), dar jei esi moteris, tai tikriausiai tave išprievartaus ir ne kartą, o jei esi dar ir graži, tai turbūt tave parduos ir galiausiai po tokios kelionės tau dar reiks pereiti dykumą. Ir visa tai tik tam, kad papultum į šalį, kuri tavęs nenori, kuri visaip stengsis tavęs atsikratyti. Kokia turi būti situacija, jog blaivaus proto žmogus tam ryžtųsi?

Sukrečianti istorija. Nors ne naujiena. Jei kada teko skaityti knygų apie Meksiką tai tas visiškas nebaudžiamumas juose visuose labai akivaizdžiai atvaizduojamas.

Kas mane labiausiai “pagavo” tai moters kaip motinos pozicija. Skaitant ne kartą šiurpuliukai bėgioja per kūną vien pagalvojus kam pasiryžusi moteris, kad tik jos vaikas gyventų. Ką gali padaryti ir kiek toli eiti vien dėl jo. O ta mintis, kad jo gali bet kada netekti, tai man pačiai kaip mamai buvo ypač jautrus palietimas. Tad tokių momentų palietusių tikrai buvo, bet ne tiek, kad užvertusi knygą sakyčiau – wow.

O dabar prie to kas man nelabai…

Kaip romanas – knyga puiki. Istorija, nuolatinė įtampa, žiaurumas, netgi meilė. Dar plius rašymo stilius visiškai paprastas (toks pasakojamasis). Viskas ko reikia romanui. Bet pati tema iš savęs reikalauja (mano manymu) gilesnio žvilgsnio. Daugiau realybės, daugiau skaičių, daugiau šių dienų realijų, daugiau kažko kas sukrėstų, o ne istorijos pateikimo kaip tiesiog romano.

Skaičiau ir vietomis net pyktis ėmė. TOKIA istorija! O autorė parašė ne rimtą kūrinį, o romaną… Pagalvojau, jog knyga puikiai parašyta sukurti filmui, turi visus momentus reikalingus kino juostai: patrauklūs personažai, meilės istorija tarp blogiečio ir gerietės, veiksmas, na ir pabaiga. Net neabejoju, kad bus puikus filmas. Tik va knygai man norėjosi labiau sukurtos atmosferos, o ne tik veiksmo, veiksmo ir veiksmo.

Suprantu, jog tokio žanro knyga patrauks didesnį dėmesį ir palies daugiau žmonių, tad automatiškai istorija nuskambės garsiau pasaulyje, tad gal tai ir geras sprendimas, bet literatūriniu požiūriu man knyga pasirodė pervertinta ir pavadinti ją kaip “vieną svarbiausių mūsų laikų knygų” tikrai nedrįsčiau. Bet žinoma tai tik mano nuomonė, kuri neprivalo sutapti su kitų 😉

Įvertinimas 4/5