Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 190psl

Knyga su labai patraukliu aprašymu. Vos perskaičiusi, supratau, kad jos noriu! Atšiauri bei paslaptinga istorija, žadanti siurrealų pasakojimą, persismelkūsį pasaulio pabaigos jausmu. Ar gavau tai ko tikėjausi? Gaila, bet ne.

Mažas Boroso miestelis ant ežero kranto. Vietiniai su savo vis dar gajomis senovinėmis tradicijomis, rusų kareiviai, nebaudžiamai siautėjantys ir senelių netekęs vaikinas (dar vaikas), nusprendęs, kad savo likimą ims į savo rankas. Istorija teikianti daug vilčių… Bet tokia pasirodė paviršutiniška. Žadėto “gylio” nei su žiburiu nerasi. Ko rasi, tai sovietinio palikimo – alkoholio, skurdo, nusivylimo ir egzistencijos (nes gyvenimu to nepavadinsi).

Purvo, šalčio ir alkoholio persmelkta atmosfera, kuria kažkokią buką, viskam nejautrią realybę. Visi tokie bejausmiai,  net ir beždžionė, ir ta kažkokia automatizuota. Rodosi niekas nesvarbu, tik vienintelis siekis išgyventi. Va šitai man turbūt labiausiai ir nepatiko. Aš visada ieškau žmogaus vidinių išgyvenimų, minčių raizgalynės,  o kai to nėra, man tiesiog kūrinys atrodo tuščias. Veiksmas vejantis, veiksmą, kelionė nuo vaikystės iki brandaus amžiaus, bet be krislelio emocijų? Kaip koks nevykęs sovietinis spektaklis palikęs po savęs tik šiukšlių krūvas ir po jas landžiojančias žiurkes.

Vienintelis kas sudomino – tai aliuzija į senkančio Aralo jūros katastrofą ir žmogaus (bendrąja prasme) nuopelnus, prisidedant prie šio įvykio. Toks paveikus pavyzdys, kaip žmonijos veikla palieka pėdsakus visur kur keliauja – apsistoja tik tol kol ištraukia viską ką tik gali ir palieka dykynę. Tai vienintelis aspektas, kuris suteikė knygai šiokią tokią vertę. Ir jei ežeras būtų buvęs pirmame plane, o ne gretimai, manau aš knygą būčiau įvertinusi geriau.

Dabar galiu skirti tik 2.5