Lisa Taddeo – Trys moterys

Leidykla Baltos lankos 2020m Vilnius 368psl 5/5

Knyga, kurios buvau nusprendusi neskaityti. Kodėl? Dėl kitų apžvalgininkų atsiliepimų. Nesivadovauju daugumos nuomone, bet turiu kelis, kurių tinklaraščius kartais paskaitinėju ir taip nutiko, kad ši knyga sulaukė gan nemažai kritikos, kuri man atrodė pakankamai logiškai pagrįsta, kas man tarsi rodė, jog knyga bus ne mano skonio. Bet kaip aš KLYDAU! O kaip aš KLYDAU! Ir kaip aš džiaugiuosi, jog visai netikėtai knygai atsidūrus mano rankose, suteikiau jai (o gal sau) šansą ir ją perskaičiau.

Perskaičiau ir likau giliai sukrėsta. Gal to, jog autorės žodžiai atrado skambesį ir mano viduje. Pabandysiu savo mintis sudėlioti čia (norėjau rašyti ant popieriaus, bet prilyginti kompiuterio ekraną popieriui, kažkaip netaktiška 🙂 ), nors nesu tikra kaip man čia gausis – tema subtili, pateikimas be galo atviras, tad nesinori, kad mano nuomonė nuskambėtų kažkaip banaliai.

Visų pirma reikia pabrėžti, jog tai ne grožinis kūrinys, tai – žurnalistinis tyrimas. Autorė ieškojo moterų, kurios nebijotų būti atviros, kalbėti apie tokius dalykus kaip tai ką jos jaučia lytinio akto metu, ką tuo metu išgyvena ir kaip tai atsiliepia jų gyvenimams, savęs suvokimui. Knygoje pasakojamos trijų moterų istorijos, gvildenamos situacijos, svarstoma kodėl yra vienokios ar kitokios pasekmės, bei kas privedė prie to kaip tos moterys suvokia save visuomenėje ir ką slepia viduje.

Taip, knygoje yra nemažai atvirų sekso scenų, kas tikrai patiks ne visiems. Bet manęs tai netrikdė, tai kaip tik padėjo labiau suprasti tas moteris. Kodėl mes visi sakome, kad norime tikrumo, norime atvirumo? Bet norime tik to tokio gražaus (bent jau iki tam tikros ribos) atvirumo, neperžengiant tam tikrų savo galvose nuo seno įsišaknijusių ribų. Ši knyga griauna visas sienas, atskleidžia absoliučią tiesą (kiek tik įmanoma) apie tai kas vyksta moters viduje – jausmuose, geismuose, galiausiai jų pačių kūnuose. Ir man tai pasirodė gražu. Gražu ne ta tiesiogine prasme, o ta, jog tokių atvirų kūrinių IŠ TIES ĮSIGILINANČIŲ Į MOTERS POREIKIUS yra vienetai (bent mano žinioje). Ir tai, kad autorė ėmėsi tokio darbo, man yra ženklas, jog galbūt mūsų visuomenė juda reikiama linkme – didesnio supratimo, nesmerkimo, atvirumo.

“…nušvitimo akimirkomis ji supranta, kad ji vienuolika metų buvo vieniša. Kad buvo išprievartauta. Kad visą gyvenimą buvo vieniša.”

Beje, grįžtant prie atvirų akto scenų. Nors jų čia yra ir nemažai, bet tai yra tokia maža dalis knygos, kad jei kažkas dėmesį koncentruoją į jas – daro klaidą. Svarbiausia čia yra trys moterys: Lina, Megė ir Sloun. Visos skirtingos, visos su skirtingomis gyvenimiškomis patirtimis, bet visos kaustomos jausmo, jog yra nesuprastos, smerkiamos. Ir kas svarbiausia, jos pačios priima tą visuotinę nuostatą, jog yra “blogos” ir pačios save teisia. O baisiausia tai, jog labiausiai moteris smerkia pačios moterys. Net ne vyrai. Mes pačios esame didžiausios tiek savo, tiek aplinkinių kritikės. O juk iš tiesų mes visos tik norime būti suprastos, būti priimtos tokios kokios esame, būti atviros ir nesmerkiamos.

“Moterys neturėtų smerkti viena kitos, jei nepatyrė to, ką patyrė kita.”

Ši knyga man taip patiko, jog perskaičiusi įsigijau ir kopiją į savo asmeninę biblioteką. Visiškai mano knyga – paliečianti, atvira, tikra ir nepagražinta.

Tai nebuvo knygos skaitymas – tai buvo tarsi prisilietimas prie kito žmogaus sielos.

“Jaučiau, jog niekas nenori, kad kiti žmonės, ypač moterys, jaustų geismą. Santuoka – gerai. Santuoka yra nuosavas kalėjimas, nuosava hipoteka. “

One comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s