Leidykla Kitos knygos 2020m Vilnius 306psl

Nepatogi knyga – toks apibūdinimas ateina į galvą pagalvojus apie šios knygos istoriją.

Autoriaus požiūris gali patikti ar nepatikti, bet kad skaitant negali būti nuošalyje – faktas. Daug kas mane erzino! Skaičiau ir man nepatiko ką skaitau, bet tai privertė išeiti iš savo komforto zonos, pažvelgti į viską kitų kampu. Autorius dėsto savo nuomonę ir vietomis taip erzina, kad norisi jam vožti su ta knyga. Bet jau vien faktas, kad kelia tokius jausmus, rodo, kad knyga gera. Man patinka!

“…nužmogėjimas būdingas ir man, ir mums visiems apskritai.”

Tad apie ką visas šis sambrūzdis? Pagrindinis pasakojimo veikėjas Floranas Klodas Labrustas 46-erių visai sėkmingas klerkas Žemės ūkio ministerijoje. Kodėl sakau “visai sėkmingas”? Nes jo gyvenimas jau nuo pradžių buvo apsuptas prabangos ir gero gyvenimo. Tėvai buvo pasiturintys, tad viskas buvo patiekta “ant lėkštutės” (ar tai turėjo įtakos vėlesniems pasirinkimams ir sprendimams? Greičiausiai taip.)

Tai gi, šis, iš pirmo žvilgsnio, gerą gyvenimą gyvenantis žmogus, pasakoja savo istoriją. Istoriją, kuri nėra pozityvi, kuri nėra smagi. Istoriją, nuspalvintą tik pilkais atspalviais, perpildytą klaidingų pasirinkimų, užpildytą nuoskaudų, beprasmybės, nusivylimų ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir dvejonių esama sistema (konkrečiai EU), bei globalizacijos nešama katastrofos nuojauta. O viską tarsi vainikuoja susitikimas su vieninteliu draugu, kuris…. ne ne, nesakysiu 🙂 Nors taip ir norisi išpliurpti 🙂

“Dabar gyvenau savo paties pragare, kurį sukūriau pats pagal savo skonį.”

Žodžiu, atmosfera manau aiški. O jei dar pasakysiu, kad prie viso šito autorius “traukia” į paviršių ir tokias visuomenės ydas kaip sekso turizmas, prostitucija, orgijos, vaikų seksualinis išnaudojimas ir taip toliau, ir taip toliau. O savo pagrindinį herojų piešia tokį, koks atspindi visuomenės požiūri į viską kas vyksta aplinkui. Požiūrį, kuris renkasi nematyti, nedalyvauti, kuriam patogiau likti nuošalyje, ryti antidepresantus ir palengva numirti.

“… Ir taip miršta civilizacija,  tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi…”

Čia kaip ir skaitytojai – arba ims “nepatogią” knygą ir ją skaitys bandydami neužsimerkti bei nenumesti jos į šalį, arba pagalvos, kad tai ne jiems ir rinksis geriau meilės istoriją (šį žanrą panaudojau tik kaip pavyzdį). Tad klausimas ką renkiesi TU? Matyti ar ne?

Ko tikrai buvo kiek per daug, tai “pyzdų” (atsiprašau tų, kuriems šis žodis per stiprus, bet turite žinoti ko tikėtis iš knygos  🙂 ). Mano skoniui jų tikrai daugoka ir jei būtų bent per pusę mažiau, manau nebūčiau pastebėjusi trūkumo 😀 Žinoma, autorius turi savo kalbos manierą ir ji neturi būti pritaikyta mano skoniui, kas iš dalies man patinka, nes autorius  nebijo būti savimi! Nors aš esu prieš vulgarumą literatūroje, bet šiuo atveju jis tiko. Tik dar kartą sakau, jo čia apstu.

Kaip bebūtų, po visais skambiais “dulkintis” , slepiasi sugniuždyto ir be galo liūdno žmogaus esatis. Suvokimas, kad praradai tai ką mylėjai (ir vis dar myli) įsišaknijęs taip giliai sieloje, kad nėra nei šviesos krislelio galinčio parodyti kelią iš užslinkusios depresijos. Tai tiesiog pavargusio (gyventi) žmogaus bandymas kabintis į prisiminimus,  juose ieškoti prasmės, bet puikiai suvokiančio, jog jo laimė išėjo kartu su TA moterimi.

Visas cinizmas, ištartos vulgarybės  – tarsi skydas ir bandymas gintis nuo tos juodos tuštumos, bandymas įkvėpti sau “gyvybės”.

“…nužmogėjimas būdingas ir man, ir mums visiems apskritai.”

Šįkart pabaiga pasirodė silpna, kažkokia išsikvėpusi.. pradžioje, rodosi, autorius ateina su stipria idėja, kurios nepaleidžia ilgą laiką, tačiau pabaigoje, tarsi, viskas ištįsta ir lieka pliurza. Norėjosi kulminacijos, reziumė, kad ir tos nevilties (depresijos) įgalinimo.
Aišku neatmetu minties, kad aš tiesiog nesupratau kas slepiasi po autoriaus žodžiais. Visada yra tokia galimybė 🙂 Bet užverčiau paskutinį puslapį ir likau su jausmu, jog “tik pusiau perkandau” kūrinį.

Ar jis ilgiau nuguls atmintyje? Sunku pasakyti. Apibūdinčiau tai kaip akibrokštą – autorius su trenksmu įsibrauna į tavo gyvenimą, užpila jį š**** ir ramiausiai sau išeina. O tu sėdi su visu tuo ir galvoji ką dabar daryti? Ar autoriaus tikslas buvo parodyti, kad ne viskas gyvenime “rožėmis klota”, kad nustotume inkštę dėl mažmožių ar čia tokia įdomi motyvacinė forma, skatinanti gyventi? Nors šiaip tai atrodo, kad tiesiog autoriui bloga nuotaika ir jis ją norėjo kažkur kažkam išlieti 🙂 Pavyko!

Beje, padarysiu tai ko niekada nedarau – parašysiu kam knygos NEREKOMENDUOJU.

O nerekomenduoju į melancholiją linkusiems žmonėms, nes knyga tikrai depresyvi ir nors aš iš prigimties esu visiška optimistė, bet ir man šiokią tokią neigiamų minčių ir emocijų bangą paliko. Tad jei norite teigiamų emocijų – ši knyga NE JUMS! Bet jei norite stipraus, sukrečiančio kūrinio, tai prašau – jis čia!

“Meile moteris sukuria naują pasaulį.”

Įvertinimas: Ilgai dvejojau tarp 3.5 ir 4, bet galiausiai renkuosi 4. Tikrai išskirtinis kūrinys.

Ar norėčiau perskaityti daugiau šio autoriaus darbų? Taip. Tik dar ne greitai 🙂