Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 192psl
Paskutinė trilogijos, apie išskirtinį berniuką, dalis. Vienintelis patarimas – skaityti istoriją nuo pirmosios dalies 😉 Gal patarimas atrodo ir akivaizdus, bet su šia trilogija nutiko taip, kad pradėjau nuo antrosios. Supratau, jog be priešistorės, kai kurios mintys ir idėjos man liko nesuprantamos, tad ėmiausi pirmosios ir tuomet skaičiau antrąją dar kartelį 🙂 Tad nedarykite mano klaidos 😉
Apie kiekvieną dalį atsiliepimus rašiau atskirai, tad jei įdomu, abiejų dalių apžvalgos čia:
“Jėzaus vaikystė” įvertinimas 4/5
“Jėzaus mirtis”
Apie ką kalba trečioji dalis turbūt jau ir aišku. Pavadinimas tikrai daug pasakantis, bet tuo pačiu ir intriguojantis. Kaip baigiasi Dovydo, Simono ir Inesos istorija?
Šį kart pasakojimas prasideda nuo klausimo – kas yra našlaitis? Dovydas pareiškia tėvams, jog jis priėmė sprendimą išeiti iš namų ir glaustis našlaičių prieglaudoje (kodėl sužinosite perskaitę knygą). Kaip sureaguoja tėvai ir ar turi kažkokią teisę tam prieštarauti? O gal mes visi iš dalies esame “našlaičiai” bandantys šlietis prie kitų žmonių, jog vienišumo jausmą užslėptume taip giliai, kur net patys negalėtume pasiekti?
“Ką reiškia – būti našlaičiu? … Pačia giliausia prasme būti našlaičiu – tai egzistuoti pasaulyje visiškai vienam. Taigi tam tikra prasme mes visi našlaičiai, nes širdies gelmėse esame visiškai vieni šiame pasaulyje.”
Vaiko ir tėvų atsiskyrimas. Vaiko noras eiti savo keliu ir tėvų pastangos jį išlaikyti. Kada laikas paleisti? Kada laikas atmesti savo pasipriešinimą ir “tėvai žino geriau” pakeisti į “leidžiu, nors ir skauda” ?
“..aptarkite situaciją, kurioje atsidūrėte, įskaitant ir jūsų padėtį: apleisto, sutrikusio, sielvartaujančio ir galbūt įniršusio tėvo.”
“Mes turėtume susitaikyti su galimybe, kad mums buvo leista tik trumpą laiką pabūti jo tėvais; kad mes jam tapome nenaudingi; kad atėjo laikas jį paleisti eiti savo keliu. “
Coetzee nebūtų Coetzee jei vos ne kas antras sakinys neverstų susimąstyti.
Dar viena palietusi citata :
“Jei jis norės būti nepaprastas, išskirtinis – menininkas, maištininkas ar kas nors kitas, kad tuo metu bus madinga, – galės tuo užsiimti vėliau, jau užaugęs.”
Bet ar ne mes visi taip gyvename, su mintimi, jog to ką norime daryti, kokie norime būti, būsime vėliau, nes dabar yra darbas, yra poreikiai, yra gyvenimas toks kokį mums primeta visuomenė, tėvai ar aplinka. O ko mes iš tiesų norime? Ką norime daryti ir veikti? Kažkodėl viskas nukeliama į tą “stebuklingą ateitį”, kuri dažniausiai niekada neateina.
Tas pats ir su vaikų auklėjimu. Kaip dažnai vaikams sakome ką jie turi daryti, kaip elgtis, nes tariamės jog žinome daugiau, žinome geriau. Bet ar iš tiesų? Negalime nuspėti kiek mums duota laiko, negalime numatyti ateities ir būti tikri, kad tai ko norime spėsime įgyvendinti.
Autorius puikiai jaučiantis kiekvieno tėvo giliausius jausmus ir užslėptus skaudulius, kelia juos į dienos šviesą ir, tarsi, pastato mus prieš faktą. Ko bijome labiausiai: prarasti vaikus? Kad, jie patys mūsų atsisakys? Kad nesame pakankamai geri ir supratingi tėvai? Kaip žinoti kur ta riba tarp vaiko neužgožimo savo įsitikinimais ir tėvų atsakomybių pasiskirstymo? Kiek leisti, kad dar skatinti, o ne pataikauti?
O gal aš čia taip matau šį kūrinį, nes pati esu mama ir viską vertinu iš šios perspektyvos. Dabar net galvoju, jog šią trilogiją norėčiau dar kartelį perskaityti po kokių 20 metų. Net neabejoju, jog atrasiu visai kitų spalvų ir potėpių, kurių neįstengiau įžiūrėti šiuo metu.
Tiesa šioje dalyje man labiausiai iš visos trilogijos užkliuvo religinė Jėzaus tematika. Ji juntama visuose kūriniuose, bet šioje dalyje ji man pasirodė išreikšta gausiausiai ir tai kažkiek nuvylė. Tas vaiko sudievinimas, paslėptų žinių ieškojimas ir garbinimas. Suprantu, kai tai taikoma tėvams, nes vaikai jiems tikrai yra visas pasaulis, bet šioje dalyje tas išaukštinimas buvo “neskanus” ir jo buvo per daug. Tad pabaigoje jau norėjosi tik greičiau baigti kūrinį ir tai atsispindi vertinime.
Įvertinimas 3.5/5
Knygų Gurmanė 