Leidykla Sofoklis 2020 Vilnius 496psl

Knygose gyvena ne vien istorijos ar jausmai. Čia vietą randa mintys, pokalbiai, tikri ir neišgalvoti žmonės bei jų įvairialypiai gyvenimai.

Man ši knyga buvo (yra) kažkas tokio! Skaičiau ją lėtai, pasimėgaudama! Ne visi esam apdovanoti pažintimis su išskirtinėmis asmenybėmis ir tuo labiau nevisi turime talentą PAKLAUSTI. Kodėl žodį paklausti parašiau didžiosiomis raidėmis? Nes tikiu, kad ši knyga gimė ne tiek dėl surinktų pokalbių ar sutiktų žmonių, o iš autoriaus sugebėjimo prakalbinti kalbinamuosius. Taip paklausti, jog žmogus norėtų kalbėti, jog norėtų atsiverti. Manau tai talentas! O ši knyga, tai INTELEKTUALIŲ POKALBIŲ rinkinys.

Visada mėgau stebėti žmones ir spėlioti kas sukasi jų mintyse. Prisimenu save mažą (gal 6 ar 7m). Vasara.  Stebiu pro šalį skubančius praeivius ir vis mąstau, kas slepiasi jų galvose. Būtent šią akimirką, apie ką jie galvoja, kuo jie gyvena, kokios mintys reikalauja jų dėmesio. Visada norėjau įlįsti į kitų galvas. Gal reikėjo tapti psichologe? 😀

Bet, žinoma, yra ir paprastesnis būdas tai sužinoti – sugebėti žmones prakalbinti. Ką šioje knygoje ir daro autorius, Ignas Staškevičius, prakalbinęs net 23 iškilias asmenybes, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie mūsų visų gyvenimų. Tikri žmonės, jų mintys, požiūriai, gyvenimai. Visos labai skirtingos,  bet, kuriuos vienija tai, kad visi turi lietuviškas šaknis.

Vieni pokalbiai  įtraukiantys, kiti stebinantys, dar kiti nemalonūs. Pavyzdžiui pokalbis su kunigu Kęstučiu Dvarecku buvo nejaukus, nes paliesta priklausomybės tema. Atvirai, be užuolankų. Nejauku, bet skaitau ir suvokiu, kad tokie pokalbiai praplečia mūsų suvokimo ribas, nuima tuos rožinius akinius ir priverčia žvilgtelti į pasaulį ir kito akimis, išgyventi tą “purvą”, kurio esam linkę nematyti bei ignoruoti. Po šio pokalbio liko kažkoks sunkumo jausmas, bet vertinu kaip vertingą pokalbį leidusį man permąstyti pasaulį, kuris mus supą. 

“Ar jūs man plojate, ar jūs mane peikiate, aš toks pat – geras ar blogas.”

Labai patiko pokalbis su gamtininku Mariu Čepuliu apie neromantiškąją gamtos pusę. Net sudomino paskaityti jo pačio išleistų knygų.

“Paukščiai geba numatyti pasekmes, naudotis primityviais įrankiais. Yra plėšriųjų paukščių, kurie padega savaną: atsineša degančių šakų, padega žolę, kad iš jos bėgtų gyvūnai, o tada padegėjai juos gaudo.”

Mano “muzikantės” pusei, labai patiko pokalbis su būgnininku Vladimiru Tarasovu, gavusiu nacionalinę Lietuvos kultūros ir meno premiją.

“Tai, ką girdime, žvelgia į mus. Toks yra mūsų santykis su garsu…”

Nors pati jau daug metų negroju,  bet muzika man visada buvo ir yra vienas svarbiausių gyvenimo komponentų. O Vladimiras, šiuo atveju, netradicinis muzikantas, kuris nerūko, negeria, yra vegetaras, yra dar įdomesnė asmenybė.

“Tai jokiu būdu nėra ryški spalva, o vos žymus atspalvis, kurį tik užsimerkus galima pajusti. Ir tuomet tu tiesiog maudaisi tame, tu groji, ir tai yra laimingiausios akimirkos, kai supranti, kad esi to, ką darai, dalis. Tu ne demonstruoji,  kaip šauniai, greitai ar garsiai gali groti, o iš tikrųjų pats jautiesi garsu, pats pradedi skambėti.”

“Skambėjimas – tai mano dalis, skambėjimas,  kurį aš skleidžiu, yra mano dalis.”

“Naivuoliai žmonės tikisi, kad laikas ateis ir jie nuveiks tą ar aną. Niekas neateis, laikas išeina.”

Skaitau ir galvoju “Koks ribotas žmogus aš esu, kiek pasaulyje įdomių asmenybių, kiek visko…Kaip būtų įdomu gyventi susipažinus bent su keliais iš jų!” Ir iš vis, tokių knygų pasiskaičius pradedi galvoti, kad mūsų gyvenimai kažkokie tušti. Mes nieko nekuriam, nieko nepaliekam,  visa mūsų kartą kažkokia vartotojiška. Vartojam ir miršta. Tokia tuštuma.  Nei istorijos, nei kažkokios žymos. Nieko nepalieka. Net liūdna paliko.

Visi pokalbiai skirtingi: vieni rimti, kiti su humoro krisleliu, vieni verčiantys susimąstyti, kiti skatinantys būti pozityviais. Į šią knygą tiek visko sudėta!

“Rimtais veidais tik konclagerius darė.” Viskas. Turi visados eiti atlapaširdis, su gera nuotaika.”

Turbūt tai knyga iš kurios galėčiau cituoti ir cituoti, bet paliksiu kai ką ir Jums patiems atrasti. Na gal paskutines porą citatų 😉

“Jeigu tapatybė bus sunaikinta, tai tik mūsų pačių.”

“Kai susitinka du žmonės, kurie turi apie ką pakalbėti, ką pasakyti, man atrodo, tai yra didžiausia likimo dovana.”

Įvertinimas vienareikšmiškai 5/5 ir tai tikrai paklius į mano metų geriausiųjų sąrašą. 😉