Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2017m Vilnius 260psl

“Women, you owe her everything.”

Pirmiausia su Simone de Beauvoir susipažinau skaitydama Elif Shafak knygą “Black milk”. Ir šis sakinys man buvo tarsi kelrodė žvaigždė, kuri trumpai bet aiškiai apibrėžia kas per asmenybė buvo Simone. Ne tik rašytoja, bet ir moteris pralenkusi savo amžių, laikoma aršia feminizmo puoselėtoja ir moters teisių gynėja. Tokio autorės įvaizdžio vedama ir ėmiausi šios knygos. Tad mintyse jau dėliojau, kad bus daug feminizmą aukštinančių idėjų… ir ką Jūs manote? Gavau kaip su škurliu per veidą 😀 Ir, o dievai, kaip aš pykau už tai, dar turbūt niekada nesu taip pykusi skaitydama knygą, jog būčiau norėjusi ją mesti į sieną (neperdedu). O šią ne tik norėjau sviesti į sieną, bet to nedaryti reikėjo įdėti pastangų. Kodėl? Nes vietoje feministinių nuotaikų, gavau visiškai priešingą vaizdą – tris apsakymus apie palūžusias moteris, visos savaip tai suvokia ir savaip išgyvena.

“Mes visada žvelgėme toli į priekį. Ar išmokome gyventi po truputį?”

Pirmasis apsakymas apie daug pasiekusią ambicingą ir principingą moterį, kurios nemėgau jau nuo pirmųjų sakinių. Valdinga, reikli ir “viską geriausiai išmananti”…ir kaip tokią mėgti? Ir nors pirmasis pasakojimas sukėlė begalę neigiamų emocijų, bet į pabaigą, rodos, susidraugavau su veikėja. Sūnus išsižadėjęs savo įsitikinimų, suvokimas, jog sensti ir jau nebesugebi tiek kiek anksčiau galėdavai nuveikti tarsi užsimerkęs… Tokioje pozicijoje galėjau ramiau pažvelgti į istoriją kitomis akimis.
Kas paliečiama? Tėvų ir vaikų ryšys. Gal net labiau motinos ir sūnaus santykiai. O jei dar detaliau, tai vadovaujančios moters ir “idealaus” vaiko, kuris pasirodo nėra toks kokio nori sankirta. Dar prisideda senatvė ir gauni didžiulį sprogstamąjį užtaisą.

Antrasis apsakymas prasidėjo su tokia jėga, kokią tik moteris gali sukelti! Dar neteko nieko panašaus skaityti, tarsi sviestų tau žodžius į veidą ir tikrai nemaloniausius. 
Čia autorė atveria visą tūnantį pyktį, nuoskaudas, kilusias iš vaikystėje patirtos neteisybės, pagiežą pasauliui ir net savo artimiausiems. Nusivylimas tėvu, kuris mirė per anksti, nusivylimas motina, kuri mylėjo ne tave, nusivylimas tuo šunsnukiu vyru… Viskas čia, viskas viename pykčiu persismelkusiame monologe. Tai ko dažniausiai nesakome viešai, ko net kartais sau patys nepripažįstame. Viskas sudėta į antrąjį apsakymą. Net nesudėta, o išlieta, nes toks pyktis gali tik lietis kaip krioklys. To priežastis? Sau gyvybę atėmusi dukra; palikęs vyras ir atimta teisė į sūnų. Tiesa, čia nekalbama apie tai kur teisybė, čia vaizduojamas nežabotas pyktis, toks, kurį rodos gali net jausti.

“Aš mylėjau mėnulį jis buvo panašus į mane, o jie suteršė jį kaip suteršia viską. Tos nuotraukos siaubingos; dulkėtas pilkšvas vargeta ir bet kas gali trypti jį kojomis.”

Po visu tuo pykčiu slepiasi visuomenės stereotipai: vieniša moteris – nieko verta. Nori, kad tave gerbtų? Turi turėti vyrą ir vaikų. Esi palikta, vadinasi neverta.

Būtent šis, antrasis apsakymas (mano nuomone) labiausiai atspindi knygos pavadinimą – Palaužta moteris. Kiek ir ko gali išverti? O kur yra jau ta riba, kuri mus palaužia? Ši istorija man labiausiai patiko iš visų trijų. Tokia jėga perteikiama žodžiais, toks autorės sugebėjimas drąsiai reikšti mintis ir prisiliesti prie moters esybės jos neanalizuojant, neteisiant, o tiesiog leidžiant BŪTI. Man tai visiškai WOW.

“Visos moterys tariasi esančios kitokios; visos mano, kad joms negali nutikti kai kurie dalykai – ir visos klysta.”

Trečiasis apsakymas. Moteris pasirinkusi namų šeimininkės dalią, nusprendusi, jog atsiduoti šeimai ir vaikams yra tai kas jos gyvenime užims pagrindinę vietą. Ir viso šito rezultatas – užaugusios ir namus palikusios dukros ir vyras apgaudinėjęs žmoną 8 metus. Tai gal dar nebūtų blogiausia kas galėjo nutikti. Blogiausia – tai šios moters pasirinkimas – išlaikyti vyrą bet kokiomis sąlygomis, susitaikyti su meiluže ir nuolankiai laukti grįžtant namo.

Ši istorija buvo ta, kuri mane tiek nervino, kad vos tvardžiausi nemetusi knygos į šalį. Visa mano esybė prieštaravo tam kas buvo rašoma! Prieštaravo savigarbos neturėjimui ir visiškam nuolaidžiavimui. Tai buvo, tai ko nesitikėjau iš šios autorės. Tiksliau tikėjausi visiškai priešingo moters portreto, tikėjausi stiprios už save kovojančios ir savo vertę žinančios moters, o gavau jos priešingybę. Iš pradžių negalėjau suprasti KODĖL autorė pasirinko šį moters paveikslą, bet baigus skaityti ir mintims sugulus į savo vietas, atėjo suvokimas, kad galbūt autorės norėta parodyti koks likimas dažniausiai ištinka tas, kurios pamiršta save ir praradusios savo pagrindinį AŠ lengvai būna pamirštos ir tų dėl kurių rodos viską ir darei.

Žodžiu, kad ir kiek neigiamų emocijų man sukėlė ši knyga, turiu pripažinti, kad autorė tikrai turėjo ką pasakyti ir tai liko aktualu tiek ir mūsų dienomis. Nors nesimėgavau skaitydama knyga, bet šios istorijos tikrai liks ilgam su manimi.

Įvertinimas 4/5.