Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 894psl

TREČIOJI NUOSTABIOSIOS TRILOGIJOS DALIS!

Galvojate perdedu??? Visiškai ne! Taip parašyti istorinį kūrinį yra … (net nerandu tinkamo žodžio) magiška.

Po šios dalies, Mantel man atrodo geniali! Kaip istorikė, kaip rašytoja! Skaičiau šią knygą ir negalėjau patikėti, kad ji negavo trečiojo Booker’io… turint mintyje, jog gavo už pirmąsias dvi, tai ši vienareikšmiškai turėjo būti įvertinta. Ir labai gaila, jog nebuvo, nes ši man pasirodė geriausia iš visų trijų! Skaičiau lėtai, su didžiausiu malonumu ir visiškai nenorėjau, kad knyga baigtųsi. Net nesinori daugžodžiauti, nes tik norisi kartoti kokia nepakartojama ši knyga. (Rodos nieko protingiau ir nebesugalvoju 😀 ) Kaip parašyti atsiliepimą, kai galvoje sukasi tik vienas žodis – NUOSTABI.

“Paprasti žmonės dažnai myli savo motinas. Kartais net myli žmonas.”

Gerai, bandau 🙂

Šioji skiriasi nuo prieš tai buvusiųjų. Čia yra to ko nėra kituose – daug Tomo Kromvelio pamąstymų, praeities įvykių prisiminimų, vaikystės košmarai lyg šešėliai sekantys jį visur ir visada. Ar taip ir ateina suvokimas apie pabaigą? Ar artėdami prie savo paskutinės dienos taip tuos prisiminimus ir “vartome tarp pirštų” kas naktį? Dvi pirmosios knygos buvo sukoncentruotos į įvykius ir sprendimus, veiksmus ir rezultatus. Čia viskas sulėtėja ir daug laiko praleidi “vienumoje” su Tomu Kromveliu bei jo vaiduokliais. Taip susigyveni ir išgyveni viską, tarsi skaitytum apie artimą draugą, pergyveni dėl jo laukiančių įvykių ir vis bandai save įtikinti, kad gal kokiu autorės stebuklingu rašalu bus įrašyta kitokia pabaiga nei numanai.

Kad taip arti “prisileisčiau” knygos veikėją man yra neįprasta. Nesu iš tų kuri prisiriša prie veikėjų, ko beje nebuvo ir skaitant pirmąsias dalis. Bet ši jau kaip minėjau – kitokia. Ši tave tiesiog įtraukia į to žmogaus išgyvenimus, leidžia jį pažinti kaip asmenybę su visomis baimėmis ir silpnybėmis.

“Moterys vadinamos ir pervadinamos, tokia jų prigimtis, ir jos neturi tėvynės: keliauja ten, kur jas pasiima jų vyrai, kur išsiunčia tėvai ir broliai.”

Dar didelis skirtumas tarp ankstesnių istorijų ir šios yra ta, jog dvi pirmosios trilogijos dalys buvo labiau apie karalių ir jo nuotakas, o ši trečioji labiau apie pačią Angliją, tikėjimą ir tai kaip viską pakeitė Kromvelis. Paprastas kalvio sūnus sugebėjęs būti šalyje antras žmogus, o užsienyje buvo net ir įtakingesnis už karalių. Prasčiokas ištraukęs savo šalį iš Romos įtakos, perorganizavęs vienuolynus į universitetus, išleidęs evangeliją anglų kalba, tam, kad ši būtų pasiekiama kiekvienam žmogui. Neįtikėtina ko tas žmogus pasiekė! Sukūrė naują šalį.

“Gerai įsižiūrėjęs gali regėti naują šalį, kur viskas šviežia, perdažyta, perglazūruota, išbalinta,  iššveista iki panagių.”

Džiaugiuosi ne tik perskaičiusi gerą knygą, bet ir susipažinusi su istoriniais įvykiais, ir būtent su tokia išskirtine asmenybe kaip Tomas Kromvelis! Esu sužavėta ir žemai lenkiu galvą prieš autorę. Tik dabar suprantu, jog istorinių romanų žanrą ji perkėlė į kitą lygi ir kaži kaip seksis skaityti silpnesnius kūrinius 🙂 Tai bus matyti, o aš lauksiu ir vilsiuosi, jog autorė nuspręs mus pradžiuginti ir naujomis knygomis.

Įvertinimas 6/5 🙂 Taip įvertinu knygas, kurios viršija visus mano lūkesčius.

P.S. Tai tik antroji knyga gavusi tokį įvertinimą. Pirmoji buvo “Amerikos psichopatas” 😉

P.S.S. Atsiliepimai apie pirmąsias dalis: “Vilko dvaras” ir “Įveskite kaltinamuosius”