Hannah Kent – Gerieji žmonės

Baltų lankų leidykla 2017m Vilnius 388psl

Koks sutapimas: aš, ta, kuri visai nežiūri TV ir serialų, sugalvoja, kad būtent šį mėnesį nori peržiūrėti jau seniai egzistuojantį serialą (2014m) ir būtent šį mėnesį paimu į rankas knygą, kuri jau mažiausiai dvejus metus guli lentynoje.

Kas bendra tarp šių dviejų dalykų? Daug bendro nėra, bet yra smulkmena (seriale), kuri mane paliečia – tai sukeistas vaikas paliekamas “šventoje” vietoje, tikintis, kad fėjos jį pasiims ir grąžins tikrąjį tėvams. O knygoje toks sukeistas fėjų vaikas yra pagrindinė pasakojimo ašis.

Bet grįžkime prie knygos. Kaip jau supratote, pasakojimas nukels mus į pagoniškus laikus, kai žmonės dar tikėjo tuo kas nesuvokiama, duodavo tiems reiškiniams vardus ir prietarų pagalba bandydavo apsisaugoti. Jau istorijos pradžioje tampa aišku, kad bus “tamsus”, gaubiamas mistikos kūrinys. Pasakojimas apie žmones gyvenančius ties riba, kur susikerta žmonių ir fėjų egzistavimas. Fėjų, dvasių…Gerųjų žmonių…

“Jai atrodė, kad gedi viso pasaulio.”

Įdomiausia tai, jog tai nėra istorija apie tolimas epochas, tai knyga ne apie tamsiuosius viduramžius. Tai knyga apie 1825m viename Airijos kaime nutikusį įvykį. Autorė rėmėsi tikrais įvykiais ir tai tik dar labiau pakursto susidomėjimą.

Tais laikais medicina jau žinojo tiek, kad suprastų kada žmogus serga, kokia liga ir kaip ją gydyti (arba negydyti, nes nieko negalima padaryti), bet toliau nuo didmiesčių esančiuose mažuose slėnių kaimeliuose žmonės dar tvirtai tikėjo senaisiais prietarais, raganavimu, prakeiksmais ir žolelėmis. Tikėjo, kad greta jų gyvena ir tie KITI, kurie atsakingi už visas žmonėms nutinkančias negandas.

Skaitai ir supranti kiek tamsos būta tų žmonių gyvenimuose. Ir negali apsispręsti ar jų reikia gailėti, kaip tų, kurie daug ko nesupranta, ar žavėtis tuo kaip jie garbino gamtą, kaip rado paaiškinimus ir ryšį su tuo kas nesuvokiama. Iš mūsų perspektyvos žiūrint, tokie momentai, kai sunkiai sergantis vaikas tiesiog “nurašomas” kaip sukeistasis, kurį galima tiesiog palikti mirti, atrodo žiaurūs, bet tais laikais jie nelabai ką galėjo padaryti ir iš ko rinktis, ypač tie, kurie vos sudurdavo galą su galu ir rūpinimasis luošu vaiku jiems buvo didžiulis iššūkis, kurį ne kiekvienas ir pakeldavo. Nenoriu to nei ginti, nei teisti. Ne mums gyvenantiems kitokiais laikais su išvystyta medicina teisti tuos žmones.

“Kokia paslėpta žmogaus širdis, – … – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.”

Ant knygos viršelio yra komentaras iš The Sunday Times – “Reto grožio grynuolis”. Labai retai tokie atsiliepimai būna teisingi, bet šį kart pataikyta kaip pirštu į akį. Ši knyga išties reto grožio! Skaičiau su didžiausiu malonumu. Autorės perteikta atmosfera, ta tamsa ir žmonių gyvenimai, mane taip įsupo, jog negalėjau padėti knygos. Perskaičiau visą turbūt per tris/keturias dienas, kas mano šių dienų skaitymo tempais yra neįtikėtinai greitai.

Kas patiko labiausiai? Vienareikšmiškai – sukurta atmosfera, požiūris į gamtą ir jos garbinimas (net pagalvojau, kad jei mes bent dalelę būtume išsaugoję tos pagarbos, dabar neturėtume to mokytis iš naujo). Patiko ir pabaiga, nes buvo kitokia nei galvojau, jog bus (ar kaip dažniausiai baigiasi tokios istorijos), tad buvo maloni staigmena (nenoriu įvardinti tiksliai kas patiko, nes jei dar kartais yra neskaičiusių šios knygos, tai lai būna jiems staigmena 😉 ).

Įvertinimas 4/5

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s