Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2018m Vilnius 208psl

Vilko vaikai. Buvau girdėjusi pavadinimą, bet niekada tiksliai nesuvokiau ką tai reiškia. Na, žinojau tik tiek, kad tai po antrojo pasaulinio karo laikotarpiu gyvenę vaikai (vokiečių vaikai), bandę visomis išgalėmis išgyventi.

Šaltis. Badas. Neviltis. Vokiečių šeima glaudžiasi savo buvusių namų malkinėje, nes namai atiduoti “naujiems” gyventojams po raudonosios armijos įsiveržimo. Tiksliau ne visa šeima, o tik mama, teta ir 5 vaikai. Visi vyrai arba išvykę kariauti arba dėl vienos ar kitos priežasties negyvi. Moterys tepasi ant veido purvą, kad tik išvengtų kareivių priekabiavimo ir prievartos. Vyresnės mergaitės turi sekti tokiu pat pavyzdžiu. Kartais tai padeda, bet dažniausiai ne…

Visą apimantis badas ir šaltis. Siaubas. Medžio žievė yra maistas, atliekos yra maistas, bet koks gyvis yra maistas. Vieni badą pakelia lengviau, kitiems tai sekasi prasčiau. O motinos nebegalinčios matyti savo badaujančių vaikų, maino jas į bulves: tam, kad vieni vaikai nors kažką galėtų įsidėti į burną, o “iškeistasis”, jei paklius pas gerus žmones, gal išgyvens dirbdamas už valgį.

Čia nebelieka vietos niekam, nebelieka vietos ašarom dėl atiduodamo vaiko, čia tik viltis, kad jis išgyvens ir gal išgyvens dar bent porą dienų kiti.

“Badas ir šaltis įveikia žmones, jie palūžta, jie tampa tarytum tušti metaliniai mechanizmai, kurie nieko nelaukia, nieko nebijo ir niekuo nesistebi.”

Knygoje pasakojama vienos šeimos istorija. Būtent tos, kurią minėjau besiglaudžiant malkinėje. Tiksliau gal net ne šeimos, o vaikų. Vaikų pasiryžusių vykti į Lietuvą, kad bent kažkiek maisto galėtų parvežti badaujantiems mažiesiems. Nenoriu pasakoti kaip jiems sekėsi, bet tai knyga ne apie gražią pabaigą, tai knyga apie siaubą, baimę, alkį ir nieko daugiau. Pasakojimas paremtas tikrais išgyvenusiųjų pasakojimais ir prisiminimais. Prisiminimais kokių nelinkėtum nei didžiausiam priešui.

…vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai – mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti…

Nors pats tekstas skaitosi lengvai ir greitai, bet skaičiau su pertraukomis ir neskubant. Reikėjo laiko susivokti tame siaube, kurį patyrė veikėjai. Jį suvokti, priimti, įsisąmoninti. Vietomis pagavau save skaitant automatiškai. Ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet kad taip tiesiog lengviau. Tiesa, vos užvertusi knygą, norėjosi vėl ją atsiversti, skaityti dar kartą ir šį kartą labiau įsigilinti į kiekvieną smulkmeną, nes jaučiu, kad pirminis siaubas gynęs mane skaityti greitai, privertė kai kurias smulkmenas tiesiog praleisti. Tad nors dabar ir neimu skaityti jos antrąjį kartą, bet tikrai žinau, kad imsiu ją dar kartą. Skaitysiu.

O šiaip tai labai sunku parašyti kažką apie knygą, nes galvoje sukasi tik žodžiai “siaubas”, “badas”, “šaltis”, “lavonai”. Visa tai baisu jau ir suaugusiam, o kai skaitai apie vaikus, tai tas siaubas iš vis kažkoks nežmoniškas. Jautrių nervų skaitytojams NEREKOMENDUOJU. Bet kitiems būtina. Tam, kad sužinoti, nepamiršti ir galbūt kitaip pažiūrėti į savo kasdienybę (bent akimirkai, bent šiek tiek).

Įvertinimas. Įvertinti tokią knygą sunku. Net neįsivaizduoju kas čia tiktų. Dažniausiai vertini ar knyga patiko? Ar patiko ši? Ne. Nepatiko, norėčiau, kad jos nebūtų, kad nebūtų tų vaikų, tų žmonių ir, kad jiems nebūtų reikėję to patirti.

Vertinti temą? Kaip autorius viską perteikė? Viskas tarsi nublanksta prieš tai kas ten pasakojama, rodosi kad ir kokiais žodžiais būtų parašyta, ši istorija vis tiek būtų sukrėtusi, taip kaip sukrėtė dabar. Tad nežinau. Rašau įvertinimą 4, bet šį kart tas vertinimas atrodo visiškai bereikšmis tokios istorijos akivaizdoje. O kodėl 4?

Šis įvertinimas bus autoriui ir pasakojimo nenuoseklumui. Man šito pritrūko. Daug paminėtų veikėjų prie kurių nebuvo grįžta, toks truputėli chaosas. Norėjosi nuoseklesnės istorijos.