Leidykla Lietuvių Laisvalaikio Literatūros Lyga 2021m Vilnius 224psl

Nagi nagi, fantastika. Žanras, kuris atsiduria mano rankose maždaug kartą per metus, bet šį kart mane suviliojo tema – “Pasaulis be vaikų”. Koks jis, kokia tuomet vyrauja visuomenė ir elgesio normos, kas skatino tokį pasaulinį pasikeitimą?

Kas įdomiausia, jog skaičiau ir man labiau imponavo ne pati tema: tai ar tų vaikų reikia ar vis gi, tai atgyvena, kuri nereikalinga ateities žmogui?, o kitas labai akivaizdus aspektas, kuris man tiesiog badė akis – pasirinkimo laisvė (tiksliau jos nebuvimas).

Knygoje vis bandoma įtikinti viena VIENINTELE teisinga mąstymo kryptimi, kurią privalo patikėti ir sekti visi. Skaičiau ir vis galvojau, na kodėl? Kodėl visada tas pats? Kodėl visada norima, kad būtų viena tiesa, kad visi gyventu pagal vieną teoriją. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Nejau žmonės taip niekada ir netaps laisvi nuo tų visuomenės stereotipų: koks tu turi būti, kaip turi gyventi, kaip turi elgtis… Man net tas klausimas “ar reikia vaikų ar ne?” yra visiškas absurdas. Kaip gali toks iš vis kilti? Kiekvienas žmogus pats privalo spręsti ar jam jų reikia ar ne ir tai turėtų būti visiškai priimtina, kaip ir turi būti toleruojama ir neaiškinama ką reikia mylėti, ar kaip atrodyti.

Turbūt per daug nuklydau į filosofavimus, bet tai yra būtent tai ką išsinešiau iš knygos. Pati istorija nelabai mane sudomino, bet manau, tai ir nebuvo autorės tikslas. Manau istorija, tai tik priemonė sukelti diskusiją. Gal todėl, tik pradėjusi skaityti buvau sudvejojusi ar man patiks ši knyga. Istorija pasirodė silpna, tačiau veiksmui įsibėgėjus supratau, kad ne istorija, ne žanras, net ne ateities vizija čia svarbu. Vienintelis kas svarbu tai diskusija. Diskusija apie vaiko teisę negimti, apie tėvų egoizmo tenkinimą per savo atžalas, apie norą būti amžinai laisviems nuo įsipareigojimų, nuo atsakomybės.

Šiaip autorės teorijos nėra iš piršto laužtos, tai tarsi mūsų visai netolimos ateities atspindys, kuris netgi labai įmanomas – juk kuo toliau tuo daugiau žmonių renkasi vaikų neturėti ir atsiduoti karjerai, kas mano požiūriu yra visiškai teigiamas dalykas, tol kol tai yra žmogaus teisė rinktis, kol tai netampa “visuotinai priverstiniu judėjimu”.

Jei grįžti prie pačios istorijos, tai manau aš būčiau neprieštaravusi jei ji būtų ilgesnė. Man norėjosi daugiau ir tikslesnių tos ateities aprašymų, nes bandant įsivaizduoti tai kas net neegzistuoja buvo iššūkis 🙂 Buvo toks juokingas momentas, kuris mane labai erzino ir trukdė – tai, jog istorija vyksta Lietuvoje 😀 Kai įsivaizduoju ateitį, tai visada galvoje sukasi kažkokios kolonijos ar iki šiol neegzistuojantys miestai, su žmonių vardais labiau susisiejančiais su kosmosu (Andromeda, Saulė ir t.t.), o čia veiksmas vyksta Vilniuje, Trakuose apie vaikus, kurių vardai Jadvyga, Gajus, Tuopa ir Sakalas. Visi gražūs lietuviški, bet man taip nesiderinantys su ateities vizija. Ir mane kiekvieną kart paminėjus šiuos vardus, tai išmušdavo iš vėžių, nes tai yra dabar egzistuojančios vietovės bei vardai, kurių tikrai neturėtų būti ateityje (šioje vietoje mano smegenys niekaip nesuderino DABAR su KAŽKADA ATEITYJE) 😀 Smulkmena, bet labai mane blaškiusi.

Knyga gan lengva ir perskaičiau vos per kelis prisėdimus. Pati istorija manau ilgai neužsiliks atmintyje, bet paliestos temos tikrai duoda peno diskusijoms ir tikrai būtų įdomu šiomis temomis pakalbėti. O šios jautrios vietos manau kuo toliau tuo labiau bus aktualios visuomenei. Tik norėtųsi tikėti, kad mes (žmonės) visgi galime išmokti būti tolerantiški ir priimti kito nuomonę ar kitoniškumą be išankstinių nuostatų.

“Motinystė yra išlaisvinantis, įprasminantis, tačiau ir siaubingai įkalinantis dalykas.”

Įvertinimas 3.5