Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 320psl

“Niekados daugiau nebuvau taip ryžtingai nusistatęs prieš mirtį, kaip tais penkeriais lagerio metais.”

Baisiausia ką perskaičiau knygoje, tai sakinys iš motinos laiško sūnui jau trečius metus vos ne vos išgyvenančiam lageryje: “Dėl manęs gali ir mirti ten, kur esi, namie bus daugiau vietos.” Na iš tiesų to sakinio nėra, jį kuria klejojančios badaujančio žmogaus smegenys. Ir knygai einant į pabaigą atrodo to nesusivokimo atsiranda vis daugiau, kai žiūrima į vieną, o smegenys tau piešia visai kitokius vaizdinius.

Tai be galo sunki knyga, bet tuo pačiu ir neįtikėtinai graži. Dar niekada nesu skaičiusi taip aprašomų kankinančio gyvenimo sąlygų, nei šios knygos autorės, kuri badą vadina alkio angelu, kuris kiekvieną akimirką įžvelgia grožį kančioje ir beprotybę kasdienybėje papuošia žodžiais.

Skaičiau šią knygą ilgai. Ne dėl to kad nepatiko, ar kad neįdomu, bet paprasčiausiai jos greitai skaityti neįmanoma ir tai tikrai ne lengvam pasiskaitymui. Kiekviename puslapyje visko tiek daug suguldyta, tiek išgyventa… tarsi išjaustum viską kartu su tuo jaunu žmogumi. Pirmiausia palietė, tai, jog 17-os metų vaikinas džiaugėsi būdamas išvežamas į priverčiamųjų darbų sovietų lagerį. Kodėl džiaugėsi? Nes buvo “kitoks”, nes žinojo, kad artimieji jo niekada nesupras. Ten praleido penkerius savo gyvenimo metus ir autorė labai tikroviškai atvaizdavo tą kankinančią kasdienybę!

Nesileisiu į siužeto vingių atpasakojimą, nes tikrai visi žinome kokie tie lageriai buvo (ačiū die, tik iš knygų ir pasakojimų), bet autorė tai aprašė išties meistriškai, taip įtikinamai ir gyvai, kas knygą daro išskirtinę. Istorijos į knygą sugulė iš realių, šį košmarą patyrusių žmonių lūpų, tad gal tai suteikė kūriniui tokį visą nustelbiantį tikroviškumo jausmą.

Įvertinau knygą 5/5 ir pabaigai noriu pasidalinti romano vertėjo Antano Gailiaus komentaru, kuris preciziškai tiksliai apibūdiną šį kūrinį:

“Knygos tekstas toks gražus, kad kartais net pamiršti, jog ji kalba apie gryną siaubą.”