Leidykla Sofoklis 2021m Vilnius 256psl
“Stiklo akys” perskaičiau prieš kelias dienas ir negaliu išmesti jos iš galvos. Jau ką ką, bet Schweblin tikrai viena iš tų rašytojų, kuri moka stebinti, moka prikaustyti dėmesį ir siaubo akimirkų jos kūrybai netrūksta. Nors ši knyga iš pirmo žvilgsnio daug realistiškesnė nei jos pirmtakės (jei praleisim faktą, kad žmogus gali valdyti žaislą esantį kitapus pasaulio), bet ir šioje netrūksta nei tamsos, nei blogio.
“Dalytis savo asmenine erdve su nepažįstamuoju norėjo nedaugelis, o štai ką nors šnipinėti visiems atrodė įdomu.”
Tad apie ką trečioji lietuviškai išversta šios autorės knyga? Kentukiai – mieli, jaukūs ir žavūs žaisliukai, kurie išskirtiniai tuo, kad juos valdo realūs žmonės. Tad gali rinktis, nori būti šeimininku (būti stebimu) ar kentukiu (tuo kuris stebi). Iš pradžių mieli gyvūnai, kurie nereikalauja priežiūros tampa puikiais kompanionais ypač vienišiems žmonėms, bet laikui bėgant autorė atskleidžia prie ko priveda per didelis pasitikėjimas anoniminiu asmeniu bet kada galinčiu prisijungti prie tavo gyvenimo. O dar baisiau, kai tavo vaikui nupirktas žaisliukas pasirodo yra valdomas iškrypėlio.
Nors knyga tarsi apie mūsų ateities viziją (kuri nėra jau ir labai tolima), bet man tai knyga apie mus pačius – žmones su visu jų pykčiu, žiaurumu, kartais per dideliu vienišumo jausmu, o kartais troškimu tiesiog būti kažkuo kitu, kad ir gyvūnu, tik tam kad pabėgti nuo savų rūpesčių. Apie tai kokie esame kai niekas nemato ar mato tik tas, kas nieko negali pasakyti tik stebėti. Kiek galime sau leisti ir kiek galime toli nueiti?
Žmonių užsižaidimas, beveik fanatiškas įsitraukimas į žvėrelių rolę taip tikroviškai pateiktas, kad net gąsdina. O kai pradedi svarstyti kaip žmonės mėgsta kompiuterinius žaidimus ir ne paslaptis kiti ištisas naktis prie jų praleidžia, tai išties gan šiurpokas vaizdas susidaro. Kai atsisakai savo gyvenimo kaip neįdomaus, o renkiesi per dienų dienas būti pvz.: kurmiu, panda, drakonu ar kokiu kitu žaislu, tai labai liūdna perspektyva.
Perskaičiau knygą per kelis prisėdimus, nes tokias knygas kitaip skaityti tiesiog neįmanoma. Autorė moka stebinti ir prikaustyti dėmesį vos keliais puslapiais. Keletas vietų, taip įtraukė, kad net nepastebėjau kaip atvykome iš vieno taško į kitą. 🙂 Man patinka jos mokėjimas šokiruoti ir tarsi baksnoti į žmonių silpnybes: vienų norą kontroliuoti, kitų visišką nusižeminimą ir paklusimą, agresiją ar net manijas.
Tiesa buvo momentų, kurie manęs niekaip neįtikino. Tarkim situacija, kai tėvai tokius žaislus perka vaikams žinodami, kad kažkoks svetimas žmogus jį stebės iš už ekrano ištisą dieną. Juk jau dabar susiduriame su pavojais virtualioje erdvėje ir tikrai nepatikėčiau, kad nors vienas sveiko proto tėvas tai leistų vaikui. Na bet galime daryti prielaidą, kad ne visi tie tėvai tokie sakykime “viską apgalvojantys”. 😀 Bet tai buvo tik vienintelis momentas sukėlęs man dvejonių.
Ar tai ateities vizija? Manau ne (norėčiau tikėti, kad ne). Ar knyga man patiko? Patiko, bet tikrai nejaučiau malonumo ją skaitydama. Greičiau tai buvo visiškas įsitraukimas ir aplinkos veiksnių ignoravimas 🙂 Be to knyga paliko labai neskanų pojūtį burnoje. Ar tai daro knygą blogą ir neverta skaityti? Tikrai ne! Net neabejoju, kad toks ir buvo autorės sumanymas – sukrėsti, priversti pasišlykštėti ir gerokai pasukti smegenis ar tokios ateities mes norime. Ir jai puikiai pavyko to pasiekti. Salantai Schweblin yra NUOSTABI rašytoja ir aš skaitysiu absoliučiai viską ką ji parašys! Visiškai mano autorė!
O knygą rekomenduoju tiems, kurie nori atviro žvilgsnio į mus supantį pasaulį, nori būti sutrikdyti ir išspirti iš komforto zonos.
Įvertinimas 4/5
Kitos autorės knygos:
Knygų Gurmanė 